Bitė. Saulės ašara

Prieš tai minėjau gyvius kurie rūpinasi, kad kūnas pakiltų naujam gyvenimui, tai visokie kirmėliukai, sraigės… Bet yra gyvūnas kuris rūpinasi sielos reikalais, šiai paliekant kūną. Tai bitės.

Dažnai sutinkama lietuvių ir pasaulio mitologijose, bitė minima kaip tarpininkė tarp šio ir anapusinio pasaulio. Šitą jau žinojau, bet vis man idomu būdavo kaip ji ten tarpininkauja.

Egipto mitologijoje bites kildina iš Saulės dievo Ra ašarų. Natūraliai kilo klausimas, kodėl Saulė verkė? Iš liūdesio ar iš džiaugsmo? Ir taip ir taip varčiau mintį, kol suradau prasmę simboliuose. Saulės dievo Ra akies simbolis yra smegenų dalies kurioje randasi konkorėžinė liauka atitikmuo, kitaip tariant dar ši akis simbolizuoja pačią konkorėžinę liauką ar penkių pojučių vienovę. Ir būtent iš šios akies ašarų atsirado bitės. Čia tarsi dėlionė susidėjo viskas krūvon, kai prisimininiau momentą iš lietuvių mitologoijos ar senolių pasakojimų/ liudijimų, kad tą akimirką kai žmogus miršta, jam iš nosies išskrenda bitutė ir daugelis net sielą tapatina su šiuo gyvūnu.

Tikėta, kad medus krinta ant žemės iš dangaus ir virsta ryto rasa, o tada šviesius kaip perlus, aromatingus lašelius nuo žiedų surenka bitės. Paveiksle pavaizduota bitė kuri surinkinėja nektarą, dvasios esenciją, informaciją apie gyvenimo patirtį, ją konkorėžinės liaukos pavidale (laikmenoje) tuoj pat skraidins anapus, gražins Saulei, šaltiniui. Taip siela sugrįš namo peržiemoti.

Jau eilėje savo paveikslų pastebėjau, kaip smagiai narpliojasi mirties kaip virsmo tema. Ir iš visos informacijos ateinančios kūrybos keliu, susidarau įspūdį, kad mirties procesas yra tik labai gražūs vartai.