Mes tampame dievais

Pėdindamas smėlėtu pajūrio taku jaučiu stiprų vėją, girdžiu jame žodžius. Patyliukais, o kartais ir įtūžęs dėsto jis mums užmirštą savo kalbą. Iškalbingi medžiai linguoja jam pritardami, o pasišiaušusi jūra visa tai užrašo savo banguotomis eilėmis.

Jo žodžiai veria kiaurai, ir vien klausytis tapo negana. Pavirsti jo melodija, kito kelio jau nebėra. Kiekviena savo patirtimi aš mezgu tą tikrovės drobę kurioje kadanors gyvens vaikai ir saulės spinduliu šypsosiuos jei vieną dieną jie išgirs vėjyje mane.

Matau dievus danguje, miške ar jūros bangose, regiu juos paukštyje ir šalia esančiame žmoguje. Tai – mūsų protėviai, senoliai nukeliavę vingiuotą gyvenimo kelią, jie virto siūlais šios tikrovės audinyje.

Atpažinki, kad ši supanti visuma, tai tavo motina ir tėvas pavirtę nuostabia gamta.