Miškų dvasia

Nesibaigiančio miško takeliais klaidžioju ir regiu ją einant šalia – moterį pamilusią žaltį. Jos šypsnis ir didingas buvimas greta, ramina vis ieškančią širdį, ištirpdo ribą tarp čia ir dangaus.

Vis laukiu kol ji iš medžių pareis į žmones ir ieškau jos vaizdinio tarp mūsų gyvų. Gal taip mėginu ją įsprausti į laikinumo narvelį, o ji savo laisve tokia amžina.

Nakčia einant miško taku vėl matau ją šešėlių žaisme, na ir beprotis pamanau, – “pamilau tą kurios nėra”. Bet ar tikrai nėra? – nerimsta vidus, o jam viltingai pritaria sujudusios eglyno šakos, juk tai taip tikra.

Kaip apsėstas jos apreiškimo, skubinuosi trobelėn namo, kad įdėti tą jausmą į kalbą kurią suprantu. Naktis, mano languose žvakės žiburėlis. Piešiu, nes nežinau kur tą ilgesį padėti. Kūryba man tarsi būdas prisiliesti prie tos neapčiuopiamos meilės, išsklaidyti tą atskirties rūką. Ir taip miškų dvasia, ta mylimoji, tampa kūnu. Popieriaus lapu neapsiribojusi, ji jau tiesia savo šakas į spalvingą drobę.

Atgijęs paveikslas skleidžiasi, matau miškų karalienę, jos šokį su pačiu gyvumu. Tolių debesims prasiskleidus, širdyje regiu miško rūmą – tą svajonių šalį kuri kas kart priartėja atpažinus gamtoje save. Miško dvasioje matau gyvą visų mūsų būtį, ji ta kuri suvienija ir leidžia pajusti savas šaknis, pasisemti stiprybės amžinosios girios bibliotekose.

Ji kaip didžioji poetė rašanti savo niekada nesibaigiantį eilėraštį, iš kurio nugvelbus po kelias eilutes parsinešame namo savąjam gyvenimo pasakojimui.

– – – – – – – –

Einu mišku ir net silpna daros, įsimylėjau pačią gamtą – nei pačiupinėt, nei už rankos paimt. Tik pasiguosti ir patylėti drauge. Kaskart išrengus savo dūšią, ji padovanoja įkvėpimo bučinį, prisigaludžia savo spygliuotu glėbiu. Ir vėl einu namo laimingas, nešinas dar vienu nenupasakojamu jos raštu.