Žalčio budinimas: Gyvate, ragana, šmikšt per velėną

Vaikystėje bijojau gyvačių. Net pamačius per televizoriaus ekraną kojas susikeldavau ant sofos. Kodėl jaučiau baimę gyvatei, bet paukščiui ar žuvytei ne? Juk pas dažną ši baimė gyvatėms yra labiau įgimta. O juk dar ne taip seniai mūsų kultūroje santykiai su žačiais buvo tokie artimi.

Mūsų protėvius žavėjo nemirtingo žalčio vaizdinys ir būtent gyvatės išsinėrimas iš odos, seno kūno palikimas kėlė pagarbą šiam padarui. Galbūt šiam santykiui sumenkus, pasamonėje liko tik asocijacijos su amžinu gyvenimu, kuris šiuolaikinėje kultūroje išties gali sukelti siaubą. Gal išvydus gyvatėlę aš vaikas išsigąsdavau to amžino gyvenimo, nes gyvenant amžinybėje nuolatos reikia pereidinėti per mirti. O būdami vaikais šį procesą dar gerai pamenam, nes būname dar netaip seniai jį patys praėję. Išsinerti iš odos juk ne toks lengvas procesas, tai reiškia paleisti visą save, o tai dažnai skauda. Bet juk taip daro ir tie patys medžiai kurie kas met sužaliuoja ir rudeniop išeina myriop, augalai kurie sudžiūva subrandinę savo sėklas, taip darome ir mes žmonės. O gyvatėlė mums primena apie šį mirties tiltą kuriuo kiekvienas praeisime.

Paveiksle užfiksuotas pavasarinis žalčio budinimas. “Gyvate, ragana, šmikšt per velėną” buvo senas žalčių užkalbėtojų burtažodis jiems pažadinti. Taip elgdamiesi protėviai kvietė gamtą pabusti, gyvatė – gyva, žaltys – žalia. Nes jei gamta nepabus, ji neduos maisto, taip nepabusime ir mes, sustos amžinybė.

Paskui žalčiuką seka ir žemės moteris. Galbūt tai Žemyna… Jos kūno pozicija primena Saulės simbolį, ji atneša naują gyvybę, vaisių kaip šviesulį ir pažadą, ji gaivina žemės derlumą.

Apipindami gamtą mitologija protėviai nusakydavo mūsų žemiškos patirties tikrumą. Tik suvokę savo tikrovę ir prigimtį mes galime kurti ir tvirtai žengti amžinuoju keliu.