Chameleonas. Besislepianti siela.

“Aš tai idėja” šiems žodžiams skambant mintyse pradėjau šį paveikslą. Buvo idomu, ką pasamonė paruošusi šia tema. Jau keletą dienų kontempliavau apie tai kaip susidaro asmenybė, kaip apsijungdamos skirtingos istorijos ir patirtys tampa tai ką vadiname savimi. Iš pradžių drobėje buvo tokia makalynė, jau buvau beveik tikras, kad reikia viską pertapyti. Bet tas aklas tikėjimas virto paprastu ir nuolankiu ėjimu pirmyn, perdaug nesukant galvos ir išties potėpis po potėpio pradėjau įžvelgti gyvastį drobėje. Pamačiau kojas – ne dvi, ne keturias, o šešias! Ir būtent šis motyvas man surezonavo su neseniai perskaitytu G. Beresnevičiaus tekstu: “Penktąją sielos dalį ugrofinai nusako kaip žvirblį ar kregždutę, kartais šešiakoję lapę primenančią esybę, vadinamą Urt. Ji palieka žmogų jo mirties akimirką ir persikelia į mirusiųjų kraštą. Urt susijusi su žmogų globojančia dvasia, saugančia visas penkias sielos dalis, tai tam tikras genijus – globėjas, iš esmės sutampantis su pačia žmogaus asmenybe.”. Drobėje lapės neaptikau, bet chameleono akys jau kuris laikas žvilgčiojo į mane. Ir taip radosi siela, kuri kaip chameleonas nuolatos kintanti, nuolatos keičianti pavidalą. Būtent šis jos bruožas sudaro įspūdį, kad siela kažkodėl slepiasi ar yra nepastebima, o ji talpinanti ištisas visatos apraiškas yra tarsi medžiaga iš kurios nusiaudžia materija, dėl to taip sunku ją apčiuopti. Man šis kūrinys primena – nesitapatinti su forma ar išraiška. Savyje talpindami šitokį potencialą, kartais užsimirštame ir imame save tapatinti su vienu iš daugybės savo peties aspektų.