Grįžimas namo

Kadangi praeitas paveikslas buvo apie Perkūną, norėjau sekantį tapyti apie Vėlino pasaulį. Idomus man šis personažas ir seniai man įtratina pasirodė jų priešprieša, taip dirbtinai sukelta. Manau kaip egzistuoja diena su naktimi taip ir jų tarpe vienas keičia kitą, bendradarbiauja. Na betkokiu atveju apie tai geriausiai išsiaiškinti padeda kūryba – leidimasis kelionėn tapybos pagalba. Anapus pėsčiomis nenubrisi, teko lipti valtin ir pasileisti vandenimis. Tikėjausi tamsos, baisulingų požemių ir demonų, bet visos kelionės “apačion” metu vis širdį glostė neišpasakyta ramybė ir saugumas, tai labiau priminė grįžimo namo jausmą. Pradžioje visa kas supo atrodė taip neaišku, miglota, bet tykus valtelės judėjimas ramino ir tas neišreikštumas nesukėlė panikos. Vis dar jokių aimanų ir velniško juoko. Pamažu abstrakcija vertėsi augaliniais motyvais, į akiratį pradėjo skverbtis švelni šviesa ir erdvė pradėjo plėstis. Valtis genama smalsumo ir tikėjimo yrėsi gilyn, iš miglų droviai, o vėliau visu didumu pasirodė švytintys siluetai – tas grįžimo namo jausmas dar labiau stiprėjo, valtelė sustojo. Priplaukiau vietą kurioje gyvena protėvių vėlės, o čia pat sruvenantis atminties šaltinis tyliai čiurleno apie tolimiausius giminaičius, jų nukeliautus gyvenimus, rastas ir pamestas laimes. Ten randasi tokia menė, kurioje jie kursto amžinąją ugnį – švyturį kurio švieselė lydi mus šiapus kaip atminimas apie šaknis, stiprybę, mūsų artimųjų buvimą, net tada kai pasijuntame vieniši. Valtis pajudėjo ir šį kart pasileido į mėnesienos apšviestą tolį, erdvės darėsi vis daugiau. Ir štai stoviu prie paveikslo, tepu paskutinį dangaus plotą ir esu jau kitoks nei prieš pradedant kelionę, jaučiuosi grįžęs namo, nešuosi tos ugnies dalelę širdyje.