Gyvybės žiburys

Savo vidiniame slėnyje aptikau tokį tamsų miškelį kuriame buvau apgyvendinęs tokius jausmus į kuriuos dienos šviesoje žiūrėti nelabai patogu. Na ir patys tie jausmai tokie labiau tamsesni, drėgnesni, šaltesni, turbūt pamaniau, kad jiems ten visiems kartu toje tankmėje bus smagiau.

Vis klajodamas po savo vidinių laukų takelius, upių slėnius ar aukštas kalveles pažiūrėdavau į tą tamsią girelę iš tolo. Visai kaip pasakose būna tas miškelis į kurį uždrausta įžengti, nes iš ten niekas gyvas nesugrįžta.

Bet vieną dieną, kaip tik tą, kai Saulė persiritinėjo mūsų pusėn per pusiaują, tame miške prasidėjo audra. Medžiai siūbavo, vėjas pūtė, vienas toks gūsis pagavo mane ir nunešė į tą miškelį. Tamsu, viskas griaudžia, išėjimo irgi nesimato. Ir kaip tamsiame kambarėlyje kas staiga įjungtų šviesą, taip Saulužė nušvietė ūžiančią girią iš viršaus suleisdama savo spindulius tarsi nagus.

Nušvitęs raistas pasirodė visu gražumu, ir audringi jausmai ilgai buvę tamsoje iškilo dienos švieson, tapo matomi. O visų jų perlas buvo miškelio viduryje, saulės blyksnyje žibanti kaukolė, tarsi nebylusis perspėjimas „atsimink, kad mirsi“. Kas tai? Ar tai savo paties neišvengiamos mirties nuojautą, o gal didysis gyvenimo motyvatorius verčiantis ieškoti atsakymų į egzistencinius klausimus „o kas toliau?“, “kas aš esu ir kuo aš tapsiu?”. Juk dažnas amžiams bėgant dėjome rankas ant savo griaučių ir klausėme, “kur nuteka gyvenimas ir kas iš jo lieka?”.

Lieka pati gyvybė, nepaliečiama nykstančių laiko srovių, ji nuolatos save dalina. Išlieka tai ką duodame, taip gyvybės spindulys skverbiasi vis giliau, o jame amžinai spindi Galia, Išmintis ir Meilė.

Nuolatinis pulsavimas, alsavimas. Iškvėpiu ir įkvėpiu, banga atsirito ir nuslūgo.