Liūto šaltinis

Pasiplaukiojimas vandenimis anapus nesibaigė (žiūrėti praėjusio paveikslo istoriją).

Valtis pranykusi toliuose keletą dienų klaidžiojo niekaip nerasdama kranto – aplinka rodėsi miglota, neapibrėžta, nebuvo į ką akiai atsiremti. Žvilgsnis vis krypo horizonto link, o nuojauta kuždėjo, kad neteks ilgai dreifuoti. Pradžioje kiek nedrąsiai, bet vėliau vis ryškiau ir ryškiau ėmė artėti krantas, pro abstrakcijos miglas ėmė rodytis gigantiško žvėries veidas, iš pradžių atrodė grėsimingai, bet priartėjus tapo didinga. Priplaukiau Liūto šaltinį, kuris riaumojo iš savo burnos tekančia vandens srove. Atrodė, kad visi vandenys prasideda tiesiog čia, o ir žvėrys nuo šio Liūto nededa į kojas, o atvirkščiai ateina atsigerti vandens iš pat jo burnos. Stabtelėjau ir aš atsikvėpti, pasižvalgyti. Toliuose akiratin papuola karalystės įsirangiuosios tarp kalvų, su šalimais basiritinėjančiom planetom – matyk perspektyvas, bet niekada nepamiršk namų, tyliai sukuždėjo vidinis balsas. Kiek dienų liksiu čia apsistojęs nežinau, bet atradėjo prigimtis jau dairosi į horizontą.