Miško pasaka

Vaikštau aš po mišką ir bandau įminti mįslę apie ką toji paukščių kalba. Ji skamba tarsi pasaka kupina dangaus žvaigždžių spindesio. Savo čiulbesiu jie atidaro neįminamą gamtos taką, kuriuo pasivaikščioti galime tik vidumi. Skrydžio mostais jie rodo saulės nušviestą kryptį, į įkvėpimą subrandintą ant miško šakų. Paukščių meilės giesmėse girdžiu gamtos šventumą, kaip branginti ją svarbu. Jos nuramina širdį ir upės atspindžiu skrendančiai sielai primena apie namus.

Laimingi tie kurie šią miško pasaką girdi, akis kupinas gyvybės galiu pastebėti juose. O kuriančiai sielai, tai kaip nektaras kupinas gyvybinės jėgos. Kai miško kalbai leidžiame prabilti savo vidumi, visa ši pasaka virsta išminties srovele – ji prabyla žodžiais, garsais, vaizdais ar šokiu. Išmokstame skaityti savo tylą. Troškimai pavirsta įkvėpimais, o jais gyvybiškai svarbu dalintis mūsų bendruomenėje. Taip skatiname vienas kitą augti ir žengti savon prigimtin.

Ši pasaka apie amžinybę, be geros ar blogos pabaigos, ji apie neišsemiamą šaltinio šviesą – prašau, paseki man ją vakarais.