Nauja Saulė. Žemės mergelės šokis su ugnies paukščiu

Paliekant namus, dangus tapo stogu. Vos pakėlus akis į šią aukštybę iš pradžių pamaniau, kad krentu. Paklaikusiomis akimis ieškojau kur atsiremti, kai supratau, kad nėra kur prapulti ir kristi tapo skristi.

Amžinai keliaujame savo gyvenimuose ir už jų, gal tik retkarčiais virtę medžiais ar kalnais sustojame pailsėti. O kur keliautum tu, jei žinotum, kad keliausi amžinai?

Aš nukeliavau prie Čiobiškio ąžuolo, buvo vakaras, lijo, o sutemos jo vaizdinį dar labiau mistifikavo. Dažnai ąžuolus regiu tėvu ar seneliu, jaunesnius medžius kaip brolius. Taip ir į šį kreipiausi – duok, tėveli, rytoj man saulės, bent kelis spindulėlius.

Išaušo rytas ir debesų kraštais droviai ritinėjosi rudeninė saulutė. Įsitaisiau prie ąžuolo su drobe ir dažais, dabar jau leidau sau nutilti. Prabilo ąžuolas.

Jis kalbėjo apie naujos Saulės patekėjimą, nes toji rudenio drovuolė danguje jau mažai tešildė, viskas aplink apmirė. Ir pats kūrybos procesas įvedė į tokį šaltį, o apėmusi tamsa dar labiau stiprino vienatvės pojutį. Įkvėpimą žadino tik pasakos apie kalvelius elnio raguose nukalančius naująją Saulužę. Ir supratau, kad kaip tik šiuo metu vieną tokią ir žiebiu teptuko ir dažų pagalba.

Susiformavus kompozicijai paveiksle ėmė ryškėti moteris pakylanti naujai gyvybei iš užmaršties, iš žemės gelmių. Jos dvasią ir gyvastį prikelia iš aukštybių atskriejęs ugninis paukštis ir akimirką šie du personažai man kėlė asocijaciją apie Perkūną ir lietuvaitę. Keliose mordvių (baltams gimininga tauta) mitologinėse dainose minimas Perkūnas vedantis žemės mergelę vardu Lituva.

Šaltas vienumos jausmas virto šokio sūkuriu kuris ir įskėlė pradžią naujai Saulei.

Dainos, paveikslai, pasakos ir mitai leidžia susitapatinti su jų siužetais ir veikėjais. Ir kai keliaujame per gyvenimo kalnelius, galime pasiversti atgimimo paukščiu, pakylančia mergele ar tuo kalveliu ir nusikalti savo vidinę Saulę, kad jos šviesa rodytų kelią amžino tikslo link.

Švieskime.