Palikti lizdą – mokytis skristi

Kartais sukyla toks nenusakomas namų ilgesys. Namų kuriuose atrodo manęs net nebuvo. Nei kvapo nei jų aplinkos trupinėlio atminties šešėlyje neliko, apie šiuos namus primena tik ilgesio jausmas. Ir vaikštau aš saulėlydžiais, kaskart mindamas tuo ilgesiu, svajoju ir statau ore tą svajonių klėtelį Dievo sode.

Idomu, bet visada man apie namus primena Saulė, ir šioje drobėje viskas prasidėjo būtent nuo jos. Ji savo švaistykle pradėjo dėlioti visą kompoziciją ir sukosi tol kol supratau, kad esu lizdelyje.

Taip šilta ir gera tuose paukščių pataluose, bet juose vieno karto užgimti nepakanka, tenka ir vėl perlipti save, prasikalti pro kūnu tapusį kiautą ir pajusti ką reikšia vėsa.

Būdamas lizde stebiu tėvus, kaip jie skraido ir gyvena ore. Ir vilioja mane toji jų laisvė, apie ją jau kalba mano gamta.

Įsikibęs tėvo rankos bijojau palikti namus, nedrąsiai žvelgiau į tolstantį motinos veidą ir klausiau “kodėl?”.

Kaip mažam, nežinomybės apimtam paukšteliui akimirka ištįsta laike, taip ir man pirmasis skrydis buvo tikras šuolis į nežinią. Ir vos supratęs, kad toji tėvų sparnų dvasia, mane lydi joje – aš pakilau.

Bekraštė būties erdvė, dabar joje save įkurdinau.