Pelkių sodas

Jei kituose paveiksluose atsiremdavau į kažkokią asociaciją, tai dabar norėjau eiti į visišką surealizmą, atvaizduojant gryną jausmą, to pavasarinio įsimylėjimo. Šis jausmas kalba apie kasmetinį gyvasties sugrįžimą, prisikėlimą. Manau, kad medžiai pavasarį pasijuntą įsimylėję ir būtent tai juos pažadina – priverčia sužaliuoti ir žydėti. Balandis yra tas mėnuo, kai gamtoje prasideda gyvybės festivalis.

Įsivaizduokite ką reiškia būti tokio mąsto organizmu kuris išdygsta iš mažo grūdelio, žydi, duoda vaisių, galiausiai krenta ir sudžiūsta, kol pagaliau pats save suvirškina ir vėl atgimsta – tai augaliuku, tai sraige, tai paukščiu. Ir kokia motyvacija turi veikti, kad skatintų prisikelti iš numirusių? Tikiu, kad būtent šio įsimylėjimo ilgesys, kuris man reiškia ne ką kitą, o norą gyventi.

Eilinio pasivaikščiojimo miške metu stabtelėjau prie pelkės ir stebėjau gyvenimą tenai. Pelkė padovanojo būtent tą gerąją naujieną, priminimą, kad esu to organizmo dalis ir jeigu šio gyvenimo laikas sustotų ir tektų sudribti toje pačioje pelkėje, tai visa augalija, sraigės, sliekai ir šliužai greitai suskubtų prikelti mane naujam laikui ir patyrimui.

Ir kas gi šitaip gudriai sumanė, kiaušinį paslėpti pačiame kiaušinyje?