Ugnies kalno misterija

Pakilus virš debesų pasidaro ramu. Savo trenksmu užgriuvusi dangaus tyla numeta minčių vainiką nuo galvos, leisdama pakilti virš pačio savęs.

Tarp išdegusių uolų švilpiantis vėjas lengvu šiurpu glosto nugarą, o akys bando aprėpti pasaulio susikūrimo vaizdinį. Ugnikalnio slėniuose matau pačią save prarijusią žemę, kuri dangun išspjovė vakarykštę dieną. O štai naujoji, visa griaudinti, nukrenta žemyn, atrakindama naująją gyvybę.

Leidžiantis nuo kalno tyla nesiklaido dar kurį laiką, o ištuštėjusią erdvę viduje jau puošė paveikslo nuojauta.