Vaiko kelias pas amžinybės motiną

Kas laukia mūsų anapus niekas nežinome. Dažnai baimė apima kai bandome pajausti ką reikšia nebūti, juk toks įsivaizdavimas ir paplitęs visuomenėje, kad su mirtimi viskas pasibaigs, išnyksime.

Tačiau tikimybė, kad mirtis yra pabaiga yra lygi tikimybei, kad mirtis yra pradžia. Štai čia ir prasideda mitologija.

Tūkstančius metų mūsų senoliai kalba apie mirties procesą pasakose, mituose, dailėje, dainose. Ir ta kalba yra ne kas kita, o kaip prajautimai, nusileidimas gilyn į save ieškant to tikėjimo, kad užgesus šviesai, bus kas palydi toje nežinomybės atkarpoje. Apie tai ir šis paveikslas, apie tapimą vaiku toje kelionėje namo ir motinos meilę bei globą.

Gyvenimiškose situacijose kai susiduriame su nežinojimu mes įgyjame galimybę vėl kuriam laikui tapti vaikais ir įsijungus smalsumą tyrinėti. Taip ir peržengus slenkstį į anapus, į nežinomybę, žmogus vėl pabunda vaiku, jis išsirita iš visą gyvenimą sutalpinusios galvos ir tampa tyriausia savo dalimi. Pakeliui susiduriama su prisiminimais – gražūs ir negražūs jie kaip paminklai stovi kažkurioje dvasios kertelėje, bando rodytis kaip tikri, nors imk ir klaidžiok po tokias kapines ištisą laiką. Tyroji siela pakeliui namo, bet ji renkasi ar dar kurį laiką bastytis tarp to kas jau nebegyva ar keliauti tiesiai į amžiną nebūtį motinos glėbin, kad patirti savo tikrumą.

Paveikslo siužetas atsirado užčiuopus viršutiniame kampe motinišką figūrą. Įžvelgiau čia baltų senąją deivę Marą (kuri yra artima katalikų Mergelei Marijai) kviečiančią kūdikį namo. Jos glėgyje siūbuoja marios – maros vandenys per kuriuos lopšiuose išplaukiam amžinybėn. Mama tai tiltas kuris mus atveda į šį pasaulį, šiuo tiltu mes jį ir paliekame.

Kiekvienas nuolat nejučiomis vis sugrįžtame į vaikystę, tad šis paveikslas tai viltis, kad ištiesų ją vėl patirsime.