Vaikštantys Saulės takais

Koks neapčiuopiamas dalykas tas tikėjimas. Bet kuris – tikėjimas savimi, tikėjimas tuo ką darai, tikėjimas kažkuo ten aukštai. Tai kaip ėjimas užrištomis akimis ir žinojimas, kad kiekvienu tavo žingsniu pasirūpinta. Tikėjime svarbiausia žingsniuoti.

Vieną vakarą, kelios denos prieš saulėgrįžą, lydėjau Saulę ir stebėjau jos rusenimą ežero paviršiuje. Pamačiau kaip mūsų šviesioji nutiesia auksinį taką ant vandens. Tas jos atspindys rodės prasideda čia pat liepto ant kurio sėdėjau ir driekiasi iki pat horizonto tolumo, virš kurio ritinėjosi raudonuojanti Saulužė, besiruošianti panirti tiesiai į mišką. Saulėtakis. Štai vienas žingsnelis nuo liepto ir aš jau vaikštau ant vandens, erdvėje, auksiniu Saulės taku, kuris toks pat neapčiuopiamas kaip ir pats tikėjimas. Jo neišgalvosi, jį arba jauti arba ne. Ir, kad ir kokios gyvenimo bangos rangosi aplink, kai žinai, kad kiekvienu tavo žingsniu pasirūpinta, papuoli į tą auksinį takelį.