Žalčio vaikai

Susikraunu drobes, dažus į savo mažą automobilį ir važiuoju. Važiuoju ten kur nori paveikslai būti pradėti. Vienos tokios kelionės metu pasiekiau pajūrį, apsistojau pas draugus. Nenuostabu, kad tokioje meniško polėkio šeimoje auga ir būsima menininkė dukra Upė. Vieną dieną pasikalbėjus su ja apie tapybą nusprendėme leistis į kūrybos plotį drauge. Taip ir prasidėjo šis kūrinys.

Savo kūrinius pradedu be išankstinės idėjos ar vizijos, stebiu kokioje aplinkoje esu, kokie vyrauja jausmai ir leidžiu sau nežinoti, o kartais to net siekiu. Būtent šiuo procesu ir pasidalinau su Upe, kuri pagavusi savo kūrybos paukštę tęsia savus polėkius drobėse.

Praėjo kelios savaitės ir su šiuo pradėtu kūriniu vėl atsidūriau pajūryje, bet jau pas kitus artimus draugus. Apie paveikslą dar negalėjau nieko pasakyti, tai vis dar buvo tik užfiksuota energija kurią pagavau čia pat pajūryje. Kelios dienos nežinios ir spalvų sode pradėjo ryškėti kūrinio dalyviai. Pastebėjau, kad aplinkybės ir erdvė kurioje tuo metu atsirandu tiesiogiai persipina su būsimu kūriniu. Jūra ir artimų draugų ratas.

Vis ryškiau ir ryškiau rodėsi vaizdas kuriame įsitaisiusi šeima. Vaikai susėdę šalia ir motina savose rankose laiko ką tik surastą, švytinčią tėvo galvą. Gal tai tie patys veikėjai atvirtę iš medžių į žmones, nes susigrąžino kadaise prarastą tėvą? Apie tai paveikslas paliko nuspresti mums – žiūrovams, taip tampant šio legendinio mito bendrakūrėjais. Juk mitologija yra gyva ir egzistuoja šiuo momentu mumyse.

Dėkoju brangiems draugams už suteiktą prieglobstį ir jaunąjai Upei už draugiją leidžiantis į šio paveikslo kelionę.