Židinio globėjos

Turbūt kiekvienas turime savo būdus ir veiklas kurias darant nutyla mintys, nurimsta širdis. Man tai yra tapyba, ji kaip malda be žodžių. Šioje maldoje grįžtamasis ryšys išsireiškia vaizdu. Tas Aukščiausiasis visuomet mėgsta slėptis ir ne bet kur, o po nosimi. Taip ir tapant (o ir gyvenime), ieškau siūlo galo, tarsi bandydamas įminti mįslę – apie ką šis mudviejų nebylus pokalbis drobėje.

Čia “Židinio globėjos”, tai jau antras paveikslas iš būsimo ciklo, kurį atliekame kartu su užsakovais, savos širdies žmonėmis, draugais Lina ir jos sūnūmi Domu. Tryse pradedame kūrinį nuo būseną išreiškiančių ekspresyvių potepių, juose susiformuoja kodas, kurį vežuosi iškoduoti ir išbaigti paveikslą į studiją. Tai jau trijų žmonių apsijungusi malda skriejanti viena kryptimį, neįžodinta, nebyli, bet savyje sukurianti erdvę žiūrovui.

Šiuo bendrakūrybos būdu, sutelkdami mintis ir ketinimus, nejučia kuriame save supantį pasaulį. Tebūna jis kupinas taikos ir meilės gamtai, tebūna jis mums namais.