Welcome! I am Rolandas Žigonis.
Scroll down to see my work!
Menu
Welcome! I am Rolandas Žigonis.
Scroll down to see my work!
90 x 120 cm | acrylic on canvas | 2022 | contact for price
Have a dream and fly towards it. Outdo yourself at least a milimeter everyday.
It’s good to dream and set goals of your heart. Such dreams sweeten the present moment with the joy of the result achieved in the future. This zero point at which dreams arise is full of infinite potential, because from this perspective all imaginable scenarios can come true.
This journey is full of challenges. Like every fairy-tale hero, on the way we meet our worst enemy, who is very motivated to stop us. We fight and blame him that it is so strong and powerful that has blocked our way. And the sooner we realize that this enemy is created by ourselves, the smoother we move on. As a hero, I have motivation, determination, courage, talent … but I can have exactly the same forms as my own enemy – fear, desire for approval, doubt, selfishness …
In the painting – the rising bird frees itself from doubts and internal disputes, it has turned its inner enemy into wings whose wide strokes reflect its essence. He knows firmly where he is moving. No one can stop him.
Our dreams and goals are created not for the result, but for revealing our infinite possibilities in the process.
Contact for more details:
rolandas.zigonis@gmail.com
+370 699 33 026
Turėti svajonę ir skristi link jos. Kasdiena bent po milimetrą praaugti patį save.
Gera svajoti ir išsikelti savo širdies tikslus. Tokios svajos pasaldina dabarties momentą ateityje pasiekto rezultato džiaugsmu. Tačiau šis nulinis taškas kuris yra kupinas begalinio potencialo tuo pačiu ir pririša, nes jei žengsiu pirmą žingsnį gali būti, kad patirsiu, ką reiškia neįgyvendinti savo troškimo.
Kupina iššūkių ši kelionė. Kaip ir kiekvienas pasakų herojus, keliaudami sutinkame savo pikčiausią priešą, kuris nežinia kodėl, bet yra labai motyvuotas, kad taip ir liktume nieko nepešę. Kovojame ir nusvilę kaltiname jį, kad tai jis toks stiprus ir galingas užstojo mums kelią. Ir kuo anksčiau šioje kovoje suprantame, kad tas priešas esame mes patys tuo sklandžiau išjudame toliau. Aš kaip herojus turiu motyvaciją, ryžtą, drąsą, talentą …, tačiau aš kaip savo paties priešas galiu turėti lygiai tiek pat pavidalų – baimė, pritarimo noras, abejonės, susireikšminimas…
Kūrinyje – kylantis paukštis išsivaduoja iš abejonių ir vidinių ginčų, jis savo vidinį priešą pavertė sparnais kurių platūs mostai atspindi jo esmę. Jis tvirtai žino kur juda. Jo niekas negali sulaikyti.
O svajonės ir tikslai skirti ne rezultatui, o savos begalinės galimybės atskleidimui.
100 x 140 cm | acrylic on canvas | 2021/22 | contact for price
In my inner valley I found such a dark forest where my feelings were hidden. Those darker, wetter, colder, feelings that I didn’t want to see in the light of day. Probably I thought it would be better for them all to stay together in that darkness.
As I kept wandering the paths of my inner fields, river valleys, or high hills, I looked into that dark forest from afar. Just like in fairy tales, there is a forest that is forbidden to enter, because no one comes back from there alive.
But one day, just as the Sun was moving over the equator, a storm began in that forest. The trees swayed, the wind blew, and one such gust caught me and carried into that forest. Darkness, everything is roaring, the exit is not visible either. And as in a dark room, where somebody suddenly turns on the light, the Sun illuminated the roaring forest from above, injecting her rays like nails.
The enlightened swamp appeared in all its beauty, and the stormy feelings that had long been in the darkness arose in the light of day, became visible. And the pearl of all of them was a skull shining in the glimmer of a sun, like a silent warning to “remember, you gonna die.” What is it? Is it a sense of one’s own inevitable death, or is it the great motivator of life forcing me to look for answers to the existential questions “what’s next?”, “Who am I and what will I become?” After all, over the centuries, we have put our hands on our skeletons and asked, “Where does life flow and what remains of it?”
Life itself remains untouched by currents of time, it constantly shares itself. What we give remains, so the ray of life penetrates deeper and deeper, and in it shines Power, Wisdom and Love forever.
Constant pulsation, breathing. I exhale and inhale, the wave appeared and subsided.
Contact for more details:
rolandas.zigonis@gmail.com
+370 699 33 026
Savo vidiniame slėnyje aptikau tokį tamsų miškelį kuriame buvau apgyvendinęs tokius jausmus į kuriuos dienos šviesoje žiūrėti nelabai patogu. Na ir patys tie jausmai tokie labiau tamsesni, drėgnesni, šaltesni, turbūt pamaniau, kad jiems ten visiems kartu toje tankmėje bus smagiau.
Vis klajodamas po savo vidinių laukų takelius, upių slėnius ar aukštas kalveles pažiūrėdavau į tą tamsią girelę iš tolo. Visai kaip pasakose būna tas miškelis į kurį uždrausta įžengti, nes iš ten niekas gyvas nesugrįžta.
Bet vieną dieną, kaip tik tą, kai Saulė persiritinėjo mūsų pusėn per pusiaują, tame miške prasidėjo audra. Medžiai siūbavo, vėjas pūtė, vienas toks gūsis pagavo mane ir nunešė į tą miškelį. Tamsu, viskas griaudžia, išėjimo irgi nesimato. Ir kaip tamsiame kambarėlyje kas staiga įjungtų šviesą, taip Saulužė nušvietė ūžiančią girią iš viršaus suleisdama savo spindulius tarsi nagus.
Nušvitęs raistas pasirodė visu gražumu, ir audringi jausmai ilgai buvę tamsoje iškilo dienos švieson, tapo matomi. O visų jų perlas buvo miškelio viduryje, saulės blyksnyje žibanti kaukolė, tarsi nebylusis perspėjimas „atsimink, kad mirsi“. Kas tai? Ar tai savo paties neišvengiamos mirties nuojautą, o gal didysis gyvenimo motyvatorius verčiantis ieškoti atsakymų į egzistencinius klausimus „o kas toliau?“, “kas aš esu ir kuo aš tapsiu?”. Juk dažnas amžiams bėgant dėjome rankas ant savo griaučių ir klausėme, “kur nuteka gyvenimas ir kas iš jo lieka?”.
Lieka pati gyvybė, nepaliečiama nykstančių laiko srovių, ji nuolatos save dalina. Išlieka tai ką duodame, taip gyvybės spindulys skverbiasi vis giliau, o jame amžinai spindi Galia, Išmintis ir Meilė.
Nuolatinis pulsavimas, alsavimas. Iškvėpiu ir įkvėpiu, banga atsirito ir nuslūgo.
100 x 140 cm | acrylic on canvas | 2021 | private collection
Leaving my home, the sky became the roof. As soon as I looked up at this height, I initially thought I was falling. I looked for a place to lean on when I realized there was nowhere to crash and fall had become a flight.
We travel forever in our lives and beyond, maybe we stop to rest when occasionally we become trees or mountains. And where would you go if you knew this journey will last forever?
I went to the oak of Čiobiškis, it was evening, it was raining, and the nightfall mystified his image. I often see oaks as a father or grandfather, younger trees as brothers. So I appealed to him – please give me, Father, tomorrow, at least a few rays of Sun.
The morning dawned and the autumn sun shifted shyly around the edges of the clouds. I settled down to the oak with canvas and paint, now I allowed myself to fall silent. The oak began to talk.
He was talking about the arrival of a new Sun, because this one in autumn sky was getting less and less warm, everything around was dead. And the creative process itself brought me into cold, and unfolded darkness strengthened sense of loneliness. The only inspiration I found was the tales about blacksmiths creating a new Sun in the antlers of the deer. And I realized that right now one of these Suns is being lit with the help of a brush and paint.
With the formation of the composition, the woman began to emerge in the picture, rising to new life from oblivion, from the depths of the earth. Her spirit and life are aroused by a fire bird that has come from above, and for a moment these two characters gave me an association about Perkūnas and Lithuania. Several Mordovian (a nation related to the Balts) mythological songs mention the Perkūnas marriage to a virgin of earth named Lithuania.
The cold feeling of loneliness turned into a whirlwind of dance, which marked the beginning of a new Sun.
Songs, paintings, fairy tales and myths allow you to identify with their plots and characters. And as we travel through the roller coaster of life, we can turn into a rebirth bird, a rising virgin of the earth or a blacksmith, who creates his own inner Sun so that its light will lead the way to an eternal goal.
Let’s shine.
Contact for more details:
rolandas.zigonis@gmail.com
+370 699 33 026
Paliekant namus, dangus tapo stogu. Vos pakėlus akis į šią aukštybę iš pradžių pamaniau, kad krentu. Paklaikusiomis akimis ieškojau kur atsiremti, kai supratau, kad nėra kur prapulti ir kristi tapo skristi.
Amžinai keliaujame savo gyvenimuose ir už jų, gal tik retkarčiais virtę medžiais ar kalnais sustojame pailsėti. O kur keliautum tu, jei žinotum, kad keliausi amžinai?
Aš nukeliavau prie Čiobiškio ąžuolo, buvo vakaras, lijo, o sutemos jo vaizdinį dar labiau mistifikavo. Dažnai ąžuolus regiu tėvu ar seneliu, jaunesnius medžius kaip brolius. Taip ir į šį kreipiausi – duok, tėveli, rytoj man saulės, bent kelis spindulėlius.
Išaušo rytas ir debesų kraštais droviai ritinėjosi rudeninė saulutė. Įsitaisiau prie ąžuolo su drobe ir dažais, dabar jau leidau sau nutilti. Prabilo ąžuolas.
Jis kalbėjo apie naujos Saulės patekėjimą, nes toji rudenio drovuolė danguje jau mažai tešildė, viskas aplink apmirė. Ir pats kūrybos procesas įvedė į tokį šaltį, o apėmusi tamsa dar labiau stiprino vienatvės pojutį. Įkvėpimą žadino tik pasakos apie kalvelius elnio raguose nukalančius naująją Saulužę. Ir supratau, kad kaip tik šiuo metu vieną tokią ir žiebiu teptuko ir dažų pagalba.
Susiformavus kompozicijai paveiksle ėmė ryškėti moteris pakylanti naujai gyvybei iš užmaršties, iš žemės gelmių. Jos dvasią ir gyvastį prikelia iš aukštybių atskriejęs ugninis paukštis ir akimirką šie du personažai man kėlė asocijaciją apie Perkūną ir lietuvaitę. Keliose mordvių (baltams gimininga tauta) mitologinėse dainose minimas Perkūnas vedantis žemės mergelę vardu Lituva.
Šaltas vienumos jausmas virto šokio sūkuriu kuris ir įskėlė pradžią naujai Saulei.
Dainos, paveikslai, pasakos ir mitai leidžia susitapatinti su jų siužetais ir veikėjais. Ir kai keliaujame per gyvenimo kalnelius, galime pasiversti atgimimo paukščiu, pakylančia mergele ar tuo kalveliu ir nusikalti savo vidinę Saulę, kad jos šviesa rodytų kelią amžino tikslo link.
Švieskime.
120 x 80 cm | acrylic on canvas | 2021 | private collection
I packed my canvas with paint into my little car and drove off. Usually I go where the paintings want to be started. During this journey I reached the seaside and stayed at my friends home. Not surprisingly, that in such artistic family future artist is risen, her name is Upė. One day after talking to her about painting, we decided to go into the width of creativity together. This is how this painting began.
I start my works without any preconceived idea or vision, I observe what environment I am in, what my feelings are and I allow myself not to know, sometimes I even strive for that. I shared about this creative process with young artist Upė, who, having caught its creative bird, continues its flight on canvas.
A few weeks passed and I came to the seaside again with this unfinished piece, but this time I stayed with other close friends. I couldn’t say anything about the painting yet, it was still just a captured energy I caught at the seaside. A few days of uncertainty the participants of the painting began to stand out in the garden of colors. I have noticed that the circumstances and the space in which I appear at that time intertwine directly with the future work. The sea and a family of close friends.
The image of the family was becoming clearer and clearer. The children sitting next to each other with the mother who holds in her hands the radiant father’s head. Maybe it’s the same characters turned back from the trees into the people because they got back their once lost father? The painting left it to us, the viewers, to decide on this. In this way we become co-creators of this legendary myth. After all, mythology is alive and exists in us at this moment.
Thank you dear friends for the shelter and Upė for your company in this journey of this painting.
Contact for more details:
rolandas.zigonis@gmail.com
+370 699 33 026
Susikraunu drobes, dažus į savo mažą automobilį ir važiuoju. Važiuoju ten kur nori paveikslai būti pradėti. Vienos tokios kelionės metu pasiekiau pajūrį, apsistojau pas draugus. Nenuostabu, kad tokioje meniško polėkio šeimoje auga ir būsima menininkė dukra Upė. Vieną dieną pasikalbėjus su ja apie tapybą nusprendėme leistis į kūrybos plotį drauge. Taip ir prasidėjo šis kūrinys.
Savo kūrinius pradedu be išankstinės idėjos ar vizijos, stebiu kokioje aplinkoje esu, kokie vyrauja jausmai ir leidžiu sau nežinoti, o kartais to net siekiu. Būtent šiuo procesu ir pasidalinau su Upe, kuri pagavusi savo kūrybos paukštę tęsia savus polėkius drobėse.
Praėjo kelios savaitės ir su šiuo pradėtu kūriniu vėl atsidūriau pajūryje, bet jau pas kitus artimus draugus. Apie paveikslą dar negalėjau nieko pasakyti, tai vis dar buvo tik užfiksuota energija kurią pagavau čia pat pajūryje. Kelios dienos nežinios ir spalvų sode pradėjo ryškėti kūrinio dalyviai. Pastebėjau, kad aplinkybės ir erdvė kurioje tuo metu atsirandu tiesiogiai persipina su būsimu kūriniu. Jūra ir artimų draugų ratas.
Vis ryškiau ir ryškiau rodėsi vaizdas kuriame įsitaisiusi šeima. Vaikai susėdę šalia ir motina savose rankose laiko ką tik surastą, švytinčią tėvo galvą. Gal tai tie patys veikėjai atvirtę iš medžių į žmones, nes susigrąžino kadaise prarastą tėvą? Apie tai paveikslas paliko nuspresti mums – žiūrovams, taip tampant šio legendinio mito bendrakūrėjais. Juk mitologija yra gyva ir egzistuoja šiuo momentu mumyse.
Dėkoju brangiems draugams už suteiktą prieglobstį ir jaunąjai Upei už draugiją leidžiantis į šio paveikslo kelionę.
120 x 150 cm | acrylic on canvas | 2021 | private collection
I did this piece while I was divorcing my wife. Although the process itself was not easy, this picture made me feel complete, in it I met my inner woman.
Often in a relationship we are looking for support in another, who would fill in our own inner holes. Probably because we think we are only a half of something. But it is interesting that inside all of us lives a man and a woman (doesn’t matter you’re a man or a woman). And sometimes one of them is being withdrawn aside or feels forgotten, but when they join hands inside, the even walking alongside each other begins. It is about perception of oneself as a sensitive, compassionate human being, who can take care of oneself and others, while walking towards the peak or valleys. Then you become self sufficient, and you feel a content being in your own company.
It is interesting that the decision to walk apart in a family hasn’t taken away any part, but allowed to feel connected and complete.
I always paint about what I feel inside. Although it is natural that while making such a decision doubts come in, the birth of this painting strengthened the wishing well to myself and to another. There is faith that we are going to the right path.
Contact for more details:
rolandas.zigonis@gmail.com
+370 699 33 026
150 x 180 cm | acrylic on canvas | 2021 | private collection
We don’t know what awaits us on the other side. Often fear takes over when we try to feel what it means not to be. Such imagination is quite prevalent in a society- that all ends with death, that we will disappear.
However the likelihood that death is the end is equal to the likelihood that death is the beginning. The mythology begins right here. For thousands of years our ancestors have been talking about the death process in tales, myths, fine arts and songs. And these stories is nothing else but feelings, going down deeply into oneself searching for this faith- that when the light fades away, there will be someone who leads through the unknown passage. This is what this picture is about- becoming a child on the way home and about mother’s love and care.
When we encounter not knowing in life situations, we get an opportunity again to become children for a while and switch on the curiosity to explore. The same applies when stepping into the other side, into the unknown- a child awakens in a human, he hatches from the head, which has been storing all life, and becomes the purest part of himself. On his way, he encounters memories- both beautiful and not- they are like monuments standing in some part of a spirit. Those memories try to appear as real, as if you wished to wander in such cemeteries all the time. The pure soul is on the way home, but it is choosing, whether to keep wandering for a while between that which is not alive anymore, or travel straight into the eternal nonexistence, into mother’s embrace to experience one’s realness.
The plot of this painting appeared after recognising a motherly figure in the upper corner. There I recognised the old Baltic goddess Mara (who is close to Catholic Virgin Mary), who is inviting a baby home. The lagoon is swaying in her arms- those lagoon waters through which in our cradles we swim out into eternity. Mother is the bridge, which brings us into this world, and with this bridge we also leave this world.
Each of us keeps coming back into childhood constantly, unconsciously, so this painting is a hope that we will indeed experience it again.
Contact for more details:
rolandas.zigonis@gmail.com
+370 699 33 026
Kas laukia mūsų anapus niekas nežinome. Dažnai baimė apima kai bandome pajausti ką reikšia nebūti, juk toks įsivaizdavimas ir paplitęs visuomenėje, kad su mirtimi viskas pasibaigs, išnyksime.
Tačiau tikimybė, kad mirtis yra pabaiga yra lygi tikimybei, kad mirtis yra pradžia. Štai čia ir prasideda mitologija.
Tūkstančius metų mūsų senoliai kalba apie mirties procesą pasakose, mituose, dailėje, dainose. Ir ta kalba yra ne kas kita, o kaip prajautimai, nusileidimas gilyn į save ieškant to tikėjimo, kad užgesus šviesai, bus kas palydi toje nežinomybės atkarpoje. Apie tai ir šis paveikslas, apie tapimą vaiku toje kelionėje namo ir motinos meilę bei globą.
Gyvenimiškose situacijose kai susiduriame su nežinojimu mes įgyjame galimybę vėl kuriam laikui tapti vaikais ir įsijungus smalsumą tyrinėti. Taip ir peržengus slenkstį į anapus, į nežinomybę, žmogus vėl pabunda vaiku, jis išsirita iš visą gyvenimą sutalpinusios galvos ir tampa tyriausia savo dalimi. Pakeliui susiduriama su prisiminimais – gražūs ir negražūs jie kaip paminklai stovi kažkurioje dvasios kertelėje, bando rodytis kaip tikri, nors imk ir klaidžiok po tokias kapines ištisą laiką. Tyroji siela pakeliui namo, bet ji renkasi ar dar kurį laiką bastytis tarp to kas jau nebegyva ar keliauti tiesiai į amžiną nebūtį motinos glėbin, kad patirti savo tikrumą.
Paveikslo siužetas atsirado užčiuopus viršutiniame kampe motinišką figūrą. Įžvelgiau čia baltų senąją deivę Marą (kuri yra artima katalikų Mergelei Marijai) kviečiančią kūdikį namo. Jos glėgyje siūbuoja marios – maros vandenys per kuriuos lopšiuose išplaukiam amžinybėn. Mama tai tiltas kuris mus atveda į šį pasaulį, šiuo tiltu mes jį ir paliekame.
Kiekvienas nuolat nejučiomis vis sugrįžtame į vaikystę, tad šis paveikslas tai viltis, kad ištiesų ją vėl patirsime.
100 x 150 cm | acrylic on canvas | 2021 | private collection
Before I mentioned creatures like snails and worms, who are taking care of the body so that it would rise up to a new life. But there is an animal who is looking after soul’s issues when it leaves the body. It’s the bees.
Bees are often mentioned in Lithuanian and world’s mythology. She is mentioned as a mediator between this and the other world. I already knew this, but I was still curious, how it is mediating.
In Egyptian mythology, bees come from the Sun God Ra tears. Naturally, a question came up- why did the Sun cry? Did it cry from sadness or joy? I pondered on this, until I found the meaning in symbols. The eye symbol of the Sun’s God Ra is the equivalent of that part of the brain, where the pineal gland is. In other words, this eye is symbolising the very pineal gland itself or the unity of five senses. And bees came precisely from the tears of this eye. Here the puzzle became complete, when I remembered the moment from Lithuanian mythology and ancestors tales/memoirs- that in the moment of a person’s death, a bee flies out from his nose. Many even identify a soul with this animal.
Its likely that honey is falling to earth from sky and becomes the morning dew. And then bees collect these light, pearl-like, aromatic drops from blossoms.
In the painting is a bee, who is picking the nectar, the essence of a spirit- the information about life’s experience, which will soon be delivered to the other side in the form of a pineal gland, which will be returned to the Sun, to the Source. This way the soul returns home to spend the winter.
In the range of my paintings I noticed a pleasant entanglement of the theme of death as transmutation. And from all the information that comes along the creation process, I got an impression that the death process is just a beautiful gate.
Contact for more details:
rolandas.zigonis@gmail.com
+370 699 33 026
Prieš tai minėjau gyvius kurie rūpinasi, kad kūnas pakiltų naujam gyvenimui, tai visokie kirmėliukai, sraigės… Bet yra gyvūnas kuris rūpinasi sielos reikalais, šiai paliekant kūną. Tai bitės.
Dažnai sutinkama lietuvių ir pasaulio mitologijose, bitė minima kaip tarpininkė tarp šio ir anapusinio pasaulio. Šitą jau žinojau, bet vis man idomu būdavo kaip ji ten tarpininkauja.
Egipto mitologijoje bites kildina iš Saulės dievo Ra ašarų. Natūraliai kilo klausimas, kodėl Saulė verkė? Iš liūdesio ar iš džiaugsmo? Ir taip ir taip varčiau mintį, kol suradau prasmę simboliuose. Saulės dievo Ra akies simbolis yra smegenų dalies kurioje randasi konkorėžinė liauka atitikmuo, kitaip tariant dar ši akis simbolizuoja pačią konkorėžinę liauką ar penkių pojučių vienovę. Ir būtent iš šios akies ašarų atsirado bitės. Čia tarsi dėlionė susidėjo viskas krūvon, kai prisimininiau momentą iš lietuvių mitologoijos ar senolių pasakojimų/ liudijimų, kad tą akimirką kai žmogus miršta, jam iš nosies išskrenda bitutė ir daugelis net sielą tapatina su šiuo gyvūnu.
Tikėta, kad medus krinta ant žemės iš dangaus ir virsta ryto rasa, o tada šviesius kaip perlus, aromatingus lašelius nuo žiedų surenka bitės. Paveiksle pavaizduota bitė kuri surinkinėja nektarą, dvasios esenciją, informaciją apie gyvenimo patirtį, ją konkorėžinės liaukos pavidale (laikmenoje) tuoj pat skraidins anapus, gražins Saulei, šaltiniui. Taip siela sugrįš namo peržiemoti.
Jau eilėje savo paveikslų pastebėjau, kaip smagiai narpliojasi mirties kaip virsmo tema. Ir iš visos informacijos ateinančios kūrybos keliu, susidarau įspūdį, kad mirties procesas yra tik labai gražūs vartai.
100 x 140 cm | acrylic on canvas | 2021 | private collection
If previous paintings reflected some association, now I wanted to go to complete surrealism, which would show that pure spring- like falling in love feeling. This feeling talks about a yearly return of life and resurrection. I think that trees feel in love in spring and this is exactly what wakes them up and forces to bloom and blossom. April is this month, when life festival starts in nature. Imagine what it means to be an organism of such a scale, which sprouts from a small grain, blossoms, gives fruit, and finally falls and dries, until it digests itself and resurrects again- be it a plant, a snail, a bird. What a motivation this must be, which encourages resurrection even from dead? I believe the motivation is precisely this longing for falling in love, which for me means nothing else, but a desire to live and to experience. During the usual walk in the forest I stopped near the swamp and observed life there. Swamp gifted me with good news, the remembering, that I am a part of this organism. And if time of this life stopped and I had to slump in the same swamp, then all plants, snails, worms and slugs would quickly rush into resurrecting me for the new time, new experience. Who was so smart and thought of this whole process- hiding an egg in the egg itself?
Contact for more details:
rolandas.zigonis@gmail.com
+370 699 33 026
Jei kituose paveiksluose atsiremdavau į kažkokią asociaciją, tai dabar norėjau eiti į visišką surealizmą, atvaizduojant gryną jausmą, to pavasarinio įsimylėjimo. Šis jausmas kalba apie kasmetinį gyvasties sugrįžimą, prisikėlimą. Manau, kad medžiai pavasarį pasijuntą įsimylėję ir būtent tai juos pažadina – priverčia sužaliuoti ir žydėti. Balandis yra tas mėnuo, kai gamtoje prasideda gyvybės festivalis.
Įsivaizduokite ką reiškia būti tokio mąsto organizmu kuris išdygsta iš mažo grūdelio, žydi, duoda vaisių, galiausiai krenta ir sudžiūsta, kol pagaliau pats save suvirškina ir vėl atgimsta – tai augaliuku, tai sraige, tai paukščiu. Ir kokia motyvacija turi veikti, kad skatintų prisikelti iš numirusių? Tikiu, kad būtent šio įsimylėjimo ilgesys, kuris man reiškia ne ką kitą, o norą gyventi.
Eilinio pasivaikščiojimo miške metu stabtelėjau prie pelkės ir stebėjau gyvenimą tenai. Pelkė padovanojo būtent tą gerąją naujieną, priminimą, kad esu to organizmo dalis ir jeigu šio gyvenimo laikas sustotų ir tektų sudribti toje pačioje pelkėje, tai visa augalija, sraigės, sliekai ir šliužai greitai suskubtų prikelti mane naujam laikui ir patyrimui.
Ir kas gi šitaip gudriai sumanė, kiaušinį paslėpti pačiame kiaušinyje?
110 x 140 cm | acrylic on canvas | 2021 | private collection
This picture was born on a New Moon and I finished painting it when the Full Moon glistered with silver on a frozen lake. The very fact that the canvas was birthing step by step, together with the Moon, reflects that this painting speaks a feminine theme.
When I paint, it is as if I walk into a dense forest; where one branch after another it is turning into a garden. In this forest I found such symbols: a rose, a shell and a golden egg. From these elements we can indeed grow a wonderful garden, but what is it about? While I was painting a feminine silhouette, in my head I started hearing – its a Venus! So I googled. I knew that it is an ancient goddess, who was called Aphrodite in the Ancient Greece. She was responsible for love, beauty, sex, fertility, prosperity and victory. It got more interesting when I realised what this golden egg in the middle of a canvas was. When I read that Cupid (Amur, Eros)- is the God of love and passion, Venus’ son hatched from the golden egg.
In the past, different gods’ lives were intertwined with simple people’s every day lives. As I was painting, I got an insight that maybe when people used to believe in many gods, this also helped them to manage their reality, which in itself is multi-dimensional. All the reality that we see in this world, is our common collective creation. So for example, if we all agree to pray for the goddess of harvest, we would indeed manifest a bigger harvest, because we all together created it with our joined minds. Goddess then is the highest expression of this harvest. This is similar to how neuroscience technology works – imagine that we all agree and create manifestations in the world.
So this was an opportunity to read quite a few stories about Venus, about her birth, life, her lovers and her children. It looks like her portrait was changing with time. From such feminine aspects like love, beauty, prosperity, to the object of laughter. Finally Venus became only an association with a naked woman or with venereal diseases.
In this painting I see a mother and her loving embrace, who provides all that is needed for a happy life. She is also the Earth in the infinite cosmic ocean. Oh dear child, you are the very golden egg of your own mother, so hatch and share your love.
Contact for more details:
rolandas.zigonis@gmail.com
+370 699 33 026
Paveikslas užgimė per pačią jaunatį, o baigiau tapyti kai pilnatis sidabaravo apšalusį ežerą. Jau vien tai, kad drobė pilnėjo koja kojon su mėnuliu, atspindi, kad paveikslas kalba moteriška tema.
Tapydams aš tarsi einu į miško tankmę, kuri šakelė po šakelės pamažu virsta sodu. Tame potepių miške radau tokius simbolius – rožę, kriauklę ir auksinį kiaušinį. Iš šių elementų išties galima užauginti puikų sodą, tik apie ką jis? Ryškėjantis moteriškos figūros siluetas galvoje nuskambėjo Venera žodžiu. Googlinu. Žinojau, kad tai antikinė dievybė senovės Graikijoje vadinta Afrodite, kuri atsakinga už meilę, grožį, seksą, vaisingumą, klestėjimą ir pergalę. Įdomiau pasidarė, kai supratau kas tas auksinis kiaušinis drobės viduryje, kai perskaičiau, kad Amūras (Kupidonas, Eros) – meilės ir aistros dievas, Veneros sūnus išsirito būtent iš auksinio kiaušinio.
Kadaise tai buvo dievai kurių gyvenimai buvo šitaip persipynę su paprastų žmonių kasdienybe. Betapant gimė tokia įžvalga, kad galbūt tuometu tikėjimas į daug dievų reiškė savotišką realybės valdymą, kuri yra taip pat daugialypė. Juk pasaulis kurį matome, visa ši tikrovė yra bendras mūsų kolektyvinis kūrinys, ir tarkime bendru sutarimu pasimelsdami derliaus deivei ištiesų sulauktume didesnio derliaus, nes patys jį visi kartu, sutelkdami mintis ir sukurtume. O deivė to derliaus aukščiausia išraiška. Na kažkas panašaus į neuromokslo technologiją, įsivaizduokite visi kartu sutariam ir mintimis sukuriame tam tikrus reiškinius pasaulyje.
Taigi, tai buvo proga perskaityti nemažai istorijų apie Venerą, jos gimimą, gyvenimą, mylimuosius, vaikus. Panašu, kad skirtingais laikmečiais jos portretas vis keitėsi, nuo tokių moteriškumo aspektų kaip meilė, grožis, klestėjimas iki tapimo pajuokos objektu. Galiausiai Venera virto tik asocijacija su nuoga moterimi arba venerinėmis ligomis.
Matau paveiksle motiną, jos mylintį glėbį, atvesdama į pasaulį ji duoda visko ko tik gali prireikti laimingam gyvenimui, ji tai pati Žemė beribiame kosmoso vandenyne. O, tu vaike, juk ir esi savo paties motinos auksinis kiaušinis, išsiriski ir dalinkis meile.
150 x 100 cm | acrylic on canvas | 2021 | private collection
“I am an idea”- such words echoed in my mind when I started this painting. It was so interesting to see what the subconscious had prepared for this theme. For a few days I’ve been contemplating what a personality is made of. How different stories and experiences interconnect and become ‘us’. At the beginning there was such a mess, that I nearly decided to repaint it all. Yet the blind faith turned into a simple and humble movement ahead, without overthinking. And indeed stroke after stroke, I started to see a life form emerging. I saw legs – not two, not four, but six legs! This motive resonated very precisely with the recently read text by G. Beresnevičius: “Ugrofins read the fifth part of the soul as a sparrow or a swallow, sometimes resembling the six-legged, fox- like being, called Urt. She leaves a person at his death moment and moves to the place where the deceased dwell. Urt is related with a spirit, which looks after a human, which protects the soul’s all five parts. It’s like a genius – guardian, matching the human personality’s essence”.
I didn’t find a fox on a canvas, but the chameleon’s eyes kept glancing at me for some time. This is how the soul was born, which, like a chameleon, is constantly changing and altering its’ shape. It is precisely this changing feature, which makes an impression that the soul for some reason is hiding or is invisible. The soul contains infinite manifestations of the universe. It is like a material, from which all matter gets woven, this is why it is so difficult to get a grip on it. For me this painting reminds me not to identify myself with a form or with an expression. Holding such a potential inside of us, sometimes we forget and start identifying ourselves with one of our many aspects.
999 Eur.
Contact for more details:
rolandas.zigonis@gmail.com
+370 699 33 026
“Aš tai idėja” šiems žodžiams skambant mintyse pradėjau šį paveikslą. Buvo idomu, ką pasamonė paruošusi šia tema. Jau keletą dienų kontempliavau apie tai kaip susidaro asmenybė, kaip apsijungdamos skirtingos istorijos ir patirtys tampa tai ką vadiname savimi.
Iš pradžių drobėje buvo tokia makalynė, jau buvau beveik tikras, kad reikia viską pertapyti. Bet tas aklas tikėjimas virto paprastu ir nuolankiu ėjimu pirmyn, perdaug nesukant galvos ir išties potėpis po potėpio pradėjau įžvelgti gyvastį drobėje. Pamačiau kojas – ne dvi, ne keturias, o šešias! Ir būtent šis motyvas man surezonavo su neseniai perskaitytu G. Beresnevičiaus tekstu: “Penktąją sielos dalį ugrofinai nusako kaip žvirblį ar kregždutę, kartais šešiakoję lapę primenančią esybę, vadinamą Urt. Ji palieka žmogų jo mirties akimirką ir persikelia į mirusiųjų kraštą. Urt susijusi su žmogų globojančia dvasia, saugančia visas penkias sielos dalis, tai tam tikras genijus – globėjas, iš esmės sutampantis su pačia žmogaus asmenybe.”.
Drobėje lapės neaptikau, bet chameleono akys jau kuris laikas žvilgčiojo į mane. Ir taip radosi siela, kuri kaip chameleonas nuolatos kintanti, nuolatos keičianti pavidalą. Būtent šis jos bruožas sudaro įspūdį, kad siela kažkodėl slepiasi ar yra nepastebima, o ji talpinanti ištisas visatos apraiškas yra tarsi medžiaga iš kurios nusiaudžia materija, dėl to taip sunku ją apčiuopti. Man šis kūrinys primena – nesitapatinti su forma ar išraiška. Savyje talpindami šitokį potencialą, kartais užsimirštame ir imame save tapatinti su vienu iš daugybės savo peties aspektų.
140 x 110 cm | acrylic on canvas | 2021 | private collection
Last painting was about Perkūnas, so i wanted the next one to be about Vėlinas and his underworld. I am interested in this character from mythology and the opposition of those two heroes seems artificially induced. And i believe they cooperate together like day to night. Well, the best way to find out is to go to inner journey with the help of creativity. You can’t just walk on your feet to the other side, so I got to the boat and began to float. I was expecting those scary dungeons and caves and all the demons, but throughout the journey peace and security flowed into my heart, it reminded me the feeling of returning home. At first, everything around seemed so misty and hazy, but the quiet movement of the boat was relaxing and that abstraction in surrounding didn’t cause panic. Still no moans and hellish laughter. Gradually the abstraction turned to plant motifs, soft light began to penetrate the horizon and the space began to expand. The boat was driven by curiosity and faith, suddenly out of the fog glowing silhouettes appeared – that feeling of returning home became even stronger, and the boat stopped. I sailed to the place where souls of ancestors is living, a flowing spring of memory nearby quietly whispered about the farthest relatives, their lives that has passed, and all the happiness found and lost. There is a hall where they light an eternal fire – it’s like a lighthouse whose light shine to us as a memory of roots, strength, it reminds us the presence of our ancestors, even when we are lonely.
The boat started moving and it got into the moonlit horizon, the space was getting wider and wider. And here I am – standing by the painting, finishing the last area in the sky, and feeling different than before the journey, I feel returned home, carrying a particle of that fire in my heart.
Contact for more details:
rolandas.zigonis@gmail.com
+370 699 33 026
Kadangi praeitas paveikslas buvo apie Perkūną, norėjau sekantį tapyti apie Vėlino pasaulį. Idomus man šis personažas ir seniai man įtratina pasirodė jų priešprieša, taip dirbtinai sukelta. Manau kaip egzistuoja diena su naktimi taip ir jų tarpe vienas keičia kitą, bendradarbiauja. Na betkokiu atveju apie tai geriausiai išsiaiškinti padeda kūryba – leidimasis kelionėn tapybos pagalba. Anapus pėsčiomis nenubrisi, teko lipti valtin ir pasileisti vandenimis. Tikėjausi tamsos, baisulingų požemių ir demonų, bet visos kelionės “apačion” metu vis širdį glostė neišpasakyta ramybė ir saugumas, tai labiau priminė grįžimo namo jausmą. Pradžioje visa kas supo atrodė taip neaišku, miglota, bet tykus valtelės judėjimas ramino ir tas neišreikštumas nesukėlė panikos. Vis dar jokių aimanų ir velniško juoko. Pamažu abstrakcija vertėsi augaliniais motyvais, į akiratį pradėjo skverbtis švelni šviesa ir erdvė pradėjo plėstis. Valtis genama smalsumo ir tikėjimo yrėsi gilyn, iš miglų droviai, o vėliau visu didumu pasirodė švytintys siluetai – tas grįžimo namo jausmas dar labiau stiprėjo, valtelė sustojo. Priplaukiau vietą kurioje gyvena protėvių vėlės, o čia pat sruvenantis atminties šaltinis tyliai čiurleno apie tolimiausius giminaičius, jų nukeliautus gyvenimus, rastas ir pamestas laimes. Ten randasi tokia menė, kurioje jie kursto amžinąją ugnį – švyturį kurio švieselė lydi mus šiapus kaip atminimas apie šaknis, stiprybę, mūsų artimųjų buvimą, net tada kai pasijuntame vieniši.
Valtis pajudėjo ir šį kart pasileido į mėnesienos apšviestą tolį, erdvės darėsi vis daugiau. Ir štai stoviu prie paveikslo, tepu paskutinį dangaus plotą ir esu jau kitoks nei prieš pradedant kelionę, jaučiuosi grįžęs namo, nešuosi tos ugnies dalelę širdyje.
160 x 100 cm | acrylic on canvas | 2020 | private collection
True story.
I saw a cave shining in the sky. It looked like a giant cave in a cloud from which warm golden light was emanating. Uh… how can I get to this cave? Curiosity and imagination turned into two wings and in few moments I was sitting on the edge of a cloud. As soon as I saw the gigantic thunder harp, I realised that I was in the palace of the goddess Perkūnas. I thought I gonna meet an angry man who throws thunderbolts to unexpected visitor, but Perkūnas turned out to be much more pleasant than most of the stories portray him. Apparently those story tellers met him in other circumstances. The goddess did not look terribly militant and angry, but opposite in gentle manner he kindly welcomed the curious bird.
Before I imagined Perkūnas Palace like a Mordor from Lord of the Rings. And here is the place from which Perkūnas awakens the earth and life in the spring with thunder and rain. Here is the whole memory of life energy that is in every living thing, maybe because of that, when visiting the palace, I always had the feeling that I have been here before.
This painting is a fulfilled promise to the goddess Perkūnas and at the same time it is a ticket to return to the palace, no longer alone, but with more birds.
Contact for more details:
rolandas.zigonis@gmail.com
+370 699 33 026
Tikra istorija.
Pamačiau danguje šviečiančią olą. Ji atrodė kaip milžinškas urvas esantis debesyje, nuo kurio sklido šilta auksinė šviesa. Ech…kaip gi man šį urvą pasiekus? Smalsumas ir vaizduotė virto dviem sparnais ir kaip mat užlėkiau ant debesies kraštelio. Vos pamatęs gigantiškas griausmo arfas supratau – esu dievaičio Perkūno rūmuose. Tai galvojau įtūžęs švaistysis žaibais, sulaukęs nekviesto smalsautojo, bet Perkūnas pasirodė daug malonesnis nei jį vaizduoja dauguma pasakojimų. Matyt pasakoriai kitomis aplinkybėmis sutiko dievaitį. Neatrodė sutiktasis baisiai karingas ir rūstus, o kaip tik švelnių bruožų vyras maloniai sutiko susidomėjusį paukštelį.
Ir jei anksčiau būčiau pafantazavęs apie Perkūno rūmus, tai kiltų panašūs vaizdiniai į Mordorą iš Žiedų valdovo. O čia juk vieta iš kurios pavasarį Perkūnas griaustiniu ir lietumi pažadina žemę ir gyvybę. Čia sukaupta visa atmintis tos gyvasties kuri esti kiekviename kas gyva, gal būt dėl to lankantis rūmuose vis aplankydavo jausmas, kad čia jau buvau.
Šis paveikslas tai išpildytas pažadas dievaičiui Perkūnui ir tuo pačiu kaip bilietas sugrįžti į rūmus ir vėl, bet jau ne vienam, o su daugiau paukštelių.
100 x 140 cm | acrylic on canvas | 2020
Imagine the birth of the Sun. What gigantic cosmic processes took place. And all that we now call the world, or each other, once stirred and boiled there in molecular clouds. We started to shine and then we left for a journey to seek our own experience as the sun’s rays. The more diverse the experiences, the stronger it knit the Sun by allowing her to shine more and more. New rays spread, carrying in them a small reflection of the Sun.
And now when we look at sunrise or sunset the sense of longing appears. Maybe it reminds us about our home? And what to do with that own Sun that we carry? To plant and to grow, to plant and to grow…
The picture reveals both micro and macro cosmos and at the same time Sun of the painting transforms into a self-dividing cell or ovum in which new life begins to develop.
Contact for more details:
rolandas.zigonis@gmail.com
+370 699 33 026
Įsivaizduokite Saulės užgimimą. Kokie gigantiški kosminiai procesai įvyko. Ir visa tai ką dabar vadiname pasauliu ar vienas kitu, kadaise ten maišėsi ir virė molekuliniuose debesyse. Tada sušvitome ir kiekvienas kaip Saulės spindulys leidomės ieškoti savo patirties. Kuo patirtys buvo įvairesnės, tuo stipriau jos pynę Saulę taip leisdamos jai šviesti vis labiau ir labiau. Skleidėsi vis daugiau naujų spindulių, kurie savyje nešė po mažą Saulės atspindį.
Ir dabar kai žiūrime į saulėtekius ar saulėlydžius juk dažnai apima tas ilgesio jausmas. O gal jis primena mūsų namus? Tik ką daryti su ta sava Saule kurią vis nešame kiekvienas? Sodinti ir auginti, sodinti ir auginti…
Paveiksle atsiskleidžia tiek mikro tiek makro kosmosai ir ta pati Saulė virsta save dalinančia ląstele ar kiaušialąste, kurioje pradeda vystytis naują gyvybę.
160 x 100 cm | acrylic on canvas | 2020 | private collection
I started painting this picture before my 33rd birthday and finished after it. I feel like a lot of reflections, shapes and colors of life have fallen here. The work is constantly changing, dynamic, but at the same time there is sense of calmness and confidence. It is about the flow of life, flying in the world full of ideas and turning them into expressions. The numbers 3 and 5 also appeared during painting process unexpectedly. All these qualities are perfectly reflected in the symbolism of the woodpecker. I see fragment of this bird in the centre of the piece, and most of the lines as traces of his flight. Woodpecker symbolise activity, dynamism, the ability of quick reorientation and trajectory change, it also means success in projects and helps bring to life the most appropriate partnership. Also in this picture one rune emerged, which is the rune of the Sun, meaning joy, light, success.
I think everyone in this picture will find a conversation with themselves. The unusual thing is that the painting does not have the “good” side of the exhibit, everyone can hang as they wish, and after a while flip over and look at it and discover more and more new stories.
This piece is very suitable in the background of minimalist, Scandinavian or modern interior. You will have a friend with whom you can always chat.
Contact for more details:
rolandas.zigonis@gmail.com
+370 699 33 026
Šį paveikslą pradėjau tapyti prieš savo 33 metų gimtadienį ir baigiau po jo. Jaučiu, kad čia sukrito daug gyvenimo atspindžių, formų ir spalvų. Kūrinys nuolat kintantis, dinamiškas, bet kartu toje dinamikoje jaučiasi ramybė ir pasitikėjimas. Jame pilna plaukimo gyvenimo tėkme, skraidymo po idėjų pasaulį ir jų vertimo į išraiškas. Netikėtai išlindo ir skaičiai 3 ir 5. Visas šias savybes puikiai atispindi genio simbolika. Šį paukštį įžvelgiu kūrinio centre, o daugumą linijų matau kaip skrydžio pėdsakus. Genys simbolizuoja aktyvumą, dinamiką, gebėjima greitai persiorentuoti ir keisti trajektorija, jis taip pat reiškią sėkmę projektuose ir padeda į gyvenimą pritraukti tinkamiausią partnerystę. Taip pat šiame paveiksle išryškėjo viena runa, kuri yra saulės runa, reiškianti džiaugsmą, šviesą, sėkmę.
Manau kiekvienas šiame paveiksle atras pokalbį su savimi. Neįprasta yra tai, kad paveikslas neturi “gerosios” eksponavimo pusės, kiekvienas gali kabinti taip kaip norisi, o po kiek laiko apversti ir į jį žvelgti atrandant vis naujų istorijų.
Šis kūrinys labai tinka minimalistinio, skandinaviško ar modernaus interjero fone. Turėsite draugą, su kuriuo visada galėsite pabendrauti.
120 x 150 cm | acrylic on canvas | 2022 | contact for price
Walking along the sandy coastal path I feel a strong wind, I hear the words in it. Silently, and sometimes angry, he speaks to us in his forgotten language. The expressive trees sway, and the raging sea writes it all in its wavy lines.
His words pierced through, and it is not enough to hear him. To turn into his tune, there is no other way. With each of my experiences in this life, I knit that canvas of reality where children will live. I react with a sunny smile if one day they hear me in the wind.
I see gods in the sky, in the forest, in the waves of the sea, I see them in birds and in a human nearby. These are our ancestors who, having traveled the winding path of life, turned into threads in the fabric of this reality.
Recognize that all this surrounding reality is your mother and father turned into a wonderful nature.
Contact for more details:
rolandas.zigonis@gmail.com
+370 699 33 026
Pėdindamas smėlėtu pajūrio taku jaučiu stiprų vėją, girdžiu jame žodžius. Patyliukais, o kartais ir įtūžęs dėsto jis mums užmirštą savo kalbą. Iškalbingi medžiai linguoja jam pritardami, o pasišiaušusi jūra visa tai užrašo savo banguotomis eilėmis.
Jo žodžiai veria kiaurai, ir vien klausytis tapo negana. Pavirsti jo melodija, kito kelio jau nebėra. Kiekviena savo patirtimi aš mezgu tą tikrovės drobę kurioje kadanors gyvens vaikai ir saulės spinduliu šypsosiuos jei vieną dieną jie išgirs vėjyje mane.
Matau dievus danguje, miške ar jūros bangose, regiu juos paukštyje ir šalia esančiame žmoguje. Tai – mūsų protėviai, senoliai nukeliavę vingiuotą gyvenimo kelią, jie virto siūlais šios tikrovės audinyje.
Atpažinki, kad ši supanti visuma, tai tavo motina ir tėvas pavirtę nuostabia gamta.
100 x 140 cm | acrylic on canvas | 2021/2022 | contact for price
Sometimes you feel this unexplainable longing for home. For home, where it seems I haven’t even been. There are no reminders left about this home- no smells, no tiny reminder bits in the shadow of the memory, except for this longing feeling. And so I walk along sunsets, each time mingling with this longing, I dream and I build in the air this dream home in God’s garden. Interestingly, the Sun always reminds me of home. And in this canvas everything started precisely with the Sun. Its’ rays started laying out the whole composition and it swirled till I understood that I was in a nest. It is so warm and nice in those featherbeds of birds, but it is not enough to revive there once, you’ve got to get over yourself again, to cut through the shell body and to feel what the coolness means. While in a nest, I observe my parents- how they fly and live in the air. Their freedom is tempting and my nature is already talking about it. Holding on to father’s hand, I was afraid to leave home, I looked timidly to the disappearing mother’s face and asked, “why?” Just like for a small bird, embracing the unknown, the moment stretches in time, so for me the first flight was a real jump into unknown. And just as I got that this spirit of parents’ wings is leading me into unknown- I rose up. Limitless space of being, now I settled myself there.
Contact for more details:
rolandas.zigonis@gmail.com
+370 699 33 026
Kartais sukyla toks nenusakomas namų ilgesys. Namų kuriuose atrodo manęs net nebuvo. Nei kvapo nei jų aplinkos trupinėlio atminties šešėlyje neliko, apie šiuos namus primena tik ilgesio jausmas. Ir vaikštau aš saulėlydžiais, kaskart mindamas tuo ilgesiu, svajoju ir statau ore tą svajonių klėtelį Dievo sode.
Idomu, bet visada man apie namus primena Saulė, ir šioje drobėje viskas prasidėjo būtent nuo jos. Ji savo švaistykle pradėjo dėlioti visą kompoziciją ir sukosi tol kol supratau, kad esu lizdelyje.
Taip šilta ir gera tuose paukščių pataluose, bet juose vieno karto užgimti nepakanka, tenka ir vėl perlipti save, prasikalti pro kūnu tapusį kiautą ir pajusti ką reikšia vėsa.
Būdamas lizde stebiu tėvus, kaip jie skraido ir gyvena ore. Ir vilioja mane toji jų laisvė, apie ją jau kalba mano gamta.
Įsikibęs tėvo rankos bijojau palikti namus, nedrąsiai žvelgiau į tolstantį motinos veidą ir klausiau “kodėl?”.
Kaip mažam, nežinomybės apimtam paukšteliui akimirka ištįsta laike, taip ir man pirmasis skrydis buvo tikras šuolis į nežinią. Ir vos supratęs, kad toji tėvų sparnų dvasia, mane lydi joje – aš pakilau.
Bekraštė būties erdvė, dabar joje save įkurdinau.
120 x 150 cm | acrylic on canvas | 2021 | contact for price
As a child, I was afraid of snakes. Even when I saw the snake on the TV screen, I got my feet up on the couch. Why did I feel fear of the snake but not of the bird or fish? After all, this fear of snakes is often more innate. And not so long ago in our culture, the relationship with the snakes was so close.
Our ancestors were fascinated by the image of an immortal serpent and it was the snake that came out of the skin, the slough of an old body that brought respect to this creature. Perhaps when this relationship diminished, only associations with eternal life remained in the subconscious, which can really cause horror in modern culture. Maybe when I saw the snake as a child, I was scared of that eternal life, because living in eternity requires a constant transition through death. And as children, we still remember this process well, because recently we have been going through it. After all, getting out of the skin is not such an easy process, it means running all over yourself, which often hurts. But trees are acting the same every year, plants that dry up when their seeds mature, do the same. And the serpent reminds us of this bridge of death that we will each cross.
The picture shows the serpent wake-up call in the spring time. “Giwate, ragana, smyx per wałena” was an old spell for snake charmers to wake them up. In doing so, the ancestors invited nature to wake up. Because if nature does not wake up, it will not give food, so we will not wake up either, eternity will stop.
Then the snake is followed by the woman of the earth. Perhaps it is the Žemyna… Its body position is reminiscent of the Sun symbol, it brings new life, fruit as a light and a promise, it refreshes the fertility of the earth.
Embracing nature in mythology, ancestors described the reality of our earthly experience. Only by realizing our reality and our nature we can create and stand firm on the eternal path.
Contact for more details:
rolandas.zigonis@gmail.com
+370 699 33 026
Vaikystėje bijojau gyvačių. Net pamačius per televizoriaus ekraną kojas susikeldavau ant sofos. Kodėl jaučiau baimę gyvatei, bet paukščiui ar žuvytei ne? Juk pas dažną ši baimė gyvatėms yra labiau įgimta. O juk dar ne taip seniai mūsų kultūroje santykiai su žačiais buvo tokie artimi.
Mūsų protėvius žavėjo nemirtingo žalčio vaizdinys ir būtent gyvatės išsinėrimas iš odos, seno kūno palikimas kėlė pagarbą šiam padarui. Galbūt šiam santykiui sumenkus, pasamonėje liko tik asocijacijos su amžinu gyvenimu, kuris šiuolaikinėje kultūroje išties gali sukelti siaubą. Gal išvydus gyvatėlę aš vaikas išsigąsdavau to amžino gyvenimo, nes gyvenant amžinybėje nuolatos reikia pereidinėti per mirti. O būdami vaikais šį procesą dar gerai pamenam, nes būname dar netaip seniai jį patys praėję. Išsinerti iš odos juk ne toks lengvas procesas, tai reiškia paleisti visą save, o tai dažnai skauda. Bet juk taip daro ir tie patys medžiai kurie kas met sužaliuoja ir rudeniop išeina myriop, augalai kurie sudžiūva subrandinę savo sėklas, taip darome ir mes žmonės. O gyvatėlė mums primena apie šį mirties tiltą kuriuo kiekvienas praeisime.
Paveiksle užfiksuotas pavasarinis žalčio budinimas. “Gyvate, ragana, šmikšt per velėną” buvo senas žalčių užkalbėtojų burtažodis jiems pažadinti. Taip elgdamiesi protėviai kvietė gamtą pabusti, gyvatė – gyva, žaltys – žalia. Nes jei gamta nepabus, ji neduos maisto, taip nepabusime ir mes, sustos amžinybė.
Paskui žalčiuką seka ir žemės moteris. Galbūt tai Žemyna… Jos kūno pozicija primena Saulės simbolį, ji atneša naują gyvybę, vaisių kaip šviesulį ir pažadą, ji gaivina žemės derlumą.
Apipindami gamtą mitologija protėviai nusakydavo mūsų žemiškos patirties tikrumą. Tik suvokę savo tikrovę ir prigimtį mes galime kurti ir tvirtai žengti amžinuoju keliu.
80 x 120 cm | acrylic on canvas | 2021 | private collection
There is a hill in Lopaičiai, where spring is streaming across slopes, so I thought this was a perfect place to start my painting after a longish walk across thicket. I propped up canvas to a tree and set out exploring colours. Soon it started raining, but I managed to cover the canvas with the first layers of paint. After bringing it back home I kept being curious what I brought from Lopaičiai. The profile of a rooster started appearing and an intuitive thought came that an ancient Lithuanian mythological creature- Aitvaras- got into the canvas. A divine creature of a Pagan pantheon- the protector of atmosphere, water, especially clouds, which has a connection with earth and its’ wealth. A being, which carries material blessings.
There were also Laumės, from whose hands was streaming that same spring that I discovered in Lopaičiai.
The painting is talking about the realness of a mythic world in our layers of subconsciousness. We often encounter in this reality, we just forgot how to understand it and comunicate to it. And if you noticed strange things at home, leave some fried eggs on a table over night, because a fed kite won’t take long to bring earthly blessings to your home.
Contact for more details:
rolandas.zigonis@gmail.com
+370 699 33 026
Lopaičiuose yra toks kalnas, kurio šlaitais srūva šaltiniai, pamaniau, kad puiki vieta pradėti paveikslą po ilgesnio klampojimo po bruzgynus. Atrėmiau drobę į medį ir leidausi per spalvas. Neužilgo pradėjo lyti, bet suspėjau drobę padengti pirmais dažų sluoksniais. Parsivežęs namo lindau į paveikslą giliau vis pasmalsaudamas ką čia iš tų Lopaičių parsivežiau. Ryškėjo gaidžio profilis ir intuityviai piršosi mintis, kad drobėn įlindo senovės lietuvių mitologinė būtybė – Aitvaras. Pagoniškojo panteono dieviška būtybė, atmosferos, vandens, ypač debesų, saugotojas, turintis ryšį su žeme ir jos turtais. Materialines gėrybes nešanti būtybė.
Čia pat įsitaisė ir laumės iš kurių rankų ir sruvena tas šaltinis kurį aptikau Lopaičiuose.
Paveikslas kalba apie mitinio pasaulio tikrumą mūsų pasamonės kloduose. Su juo dažnai susiduriama, tik jau pamiršome kaip suprasti jį, bendrauti. Ir jei jau namuose pastebėjote keistų dalykų, palikite nakčiai ant stalo šiek tiek kiaušinienės, nes pamaitintas aitvaras neužtruks prinešti gėrybių namams.
80 x 120 cm | acrylic on canvas | 2021 | private collection
This painting is about birth and showing up under this Sun. The composition, placed on the wings of an eagle, reflects the essence of the picture – we come to be born, to experience all these feelings of our free choice. We need to remind ourselves of this freedom when we feel abused.
The herald of dawn, Forus, the eastern star, greets the new dawn of life – the body matured by the eternal Mother, the spirit sown by the Father. Combined, these elements descend into life through the wings of an eagle. And the most wonderful thing is that we mature the same seed inside ourselves, that will be planted one day – whether it will be the birth of a child, the birth of a new painting, or a birth of a new self. Freedom.
Contact for more details:
rolandas.zigonis@gmail.com
+370 699 33 026
Šis paveikslas apie gimimą ir atėjimą po šia Saule. Kompozicija įsitaisiusi ant erelio sparnų atspindi paveikslo esmę – mes ateiname gimti, patirti visus šiuos jausmus laisvu savo pasirinkimu. Belieka tik priminti sau apie šią savo laisvę, kai pasijuntam nuskriausti.
Aušros skelbėjas Foras – rytinė žvaigždė pasitinką naują gyvenimo aušrą – kūną subrandintą amžinosios Motinos, dvasią pasėtą Tėvo. Susijungę šie elementai tarsi kaskada per erelio sparnus nusileidžia į gyvenimą. O nuostabiausias dalykas tas, kad ateidami savyje brandiname tokią pačią sėklą, kurią kadanors pasodinsime ir patys – ar tai bus vaikelio atėjimas, naujo kūrinio gimimas, o gal naujojo aš atradimas. Laisvė.
120 x 150 cm | acrylic on canvas | 2021 | private collection
Faith is such an intangible thing. Any type of faith- in oneself, in what you are doing, or faith in someone up there. It is like walking blindfold and knowing that your every step is being taken care of. Most important in faith is to keep walking.
One evening, a few days before the solstice, I was looking at the sunset and observing the Sun’s glimmering on the surface of the lake. I saw how the light stretches the golden path on the water. The Sun’s reflection seemed starting right where I was sitting on the bridge and stretching all the way towards the horizon, above which the reddish Sun was rolling, getting ready to plunge straight into the forest. The Sunpath. Here, one step from the bridge and I am already walking on the water, in the space, along the golden Sun path, which is just as intangible as faith itself. You can’t make it up, you either feel it, or not. And no matter what life’s waves are wriggling around, when you know that each of your step is being taken care of, you fall into that golden path.
Contact for more details:
rolandas.zigonis@gmail.com
+370 699 33 026
Koks neapčiuopiamas dalykas tas tikėjimas. Bet kuris – tikėjimas savimi, tikėjimas tuo ką darai, tikėjimas kažkuo ten aukštai. Tai kaip ėjimas užrištomis akimis ir žinojimas, kad kiekvienu tavo žingsniu pasirūpinta. Tikėjime svarbiausia žingsniuoti.
Vieną vakarą, kelios denos prieš saulėgrįžą, lydėjau Saulę ir stebėjau jos rusenimą ežero paviršiuje. Pamačiau kaip mūsų šviesioji nutiesia auksinį taką ant vandens. Tas jos atspindys rodės prasideda čia pat liepto ant kurio sėdėjau ir driekiasi iki pat horizonto tolumo, virš kurio ritinėjosi raudonuojanti Saulužė, besiruošianti panirti tiesiai į mišką. Saulėtakis. Štai vienas žingsnelis nuo liepto ir aš jau vaikštau ant vandens, erdvėje, auksiniu Saulės taku, kuris toks pat neapčiuopiamas kaip ir pats tikėjimas. Jo neišgalvosi, jį arba jauti arba ne. Ir, kad ir kokios gyvenimo bangos rangosi aplink, kai žinai, kad kiekvienu tavo žingsniu pasirūpinta, papuoli į tą auksinį takelį.
100 x 150 cm | acrylic on canvas | 2021 | contact for price
This is the view of the storm happening in an ocean, when water is mixing with a sky, and rain’s gestures make the surface even more stormy. The bloody ocean is wandering like a wounded animal. Somewhere in the distance looks like it is brightening, but it is unknown if it is going to swim out.
Probably most of us realise about the scale of oceans as much as we have seen in a map or through a window in a plane. But what does it mean to find oneself in such an infinity of the Pacific Ocean? Swimming across it during a favourable wind takes 5-10 weeks. Thousands of years old inspiring stories about how the inhabitants of the Pacific ocean’s islands found new islands overcoming thousands of kilometres in a wavy unknown, reminds me of a contemporary human, who tries to overcome even bigger distance, only now in the space of a cosmos.
This wish to know, to expand the limits of our comprehension are those qualities that make human different in nature. Cleverness is like a gift for him, but at the same time it is the biggest trial. Along the humanity’s discoveries goes a systemic destruction of this planet. Now death in oceans is seeded not from terrible storms, but from death machinery, which dissects the bottom of the ocean with fishing nets as big as cathedrals. Now the insatiable human became the storm to the ocean itself, where what remains is only a bloody footprint instead of a perfect ecosystem.
Contact for more details:
rolandas.zigonis@gmail.com
+370 699 33 026
Audros vykstančios vendenyne vaizdas, kai vanduo maišosi su dangumi, o lietaus mostai dar labiau audrina paviršių. Blaškosi kruvinas vanenynas tarsi sužeistas žvėris. Kažkur tolyje lyg ir šviesėja, bet ar išplauks jis nežinia.
Turbūt daugelis apie vandenynų mąstelį galime nutuokti tiek, kiek esame matę žemėlapyje ar pro lėktuvo langą. Bet ką reiškia atsidurti tokioje vandens begalybėje Ramiajame vandenyje? Perplaukti jį pučiant palankiems vėjams užtrunka 5-10 savaičių. Įkvepiančios, kelių tūkstančių metų senumo istorijos kaip Ramiojo vandenyno salų gyventojai atrasdavo naujas salas įveikdami tūkstančius kilometrų banguota nežinia man primena šiuolaikinį žmogų kuris bando įveikti dar didesnius atstumus tik jau kosmoso erdvėje.
Tas noras pažinti, plėsti savo suvokimo ribas žmogų tarsi išskiria iš gamtos. Sumanumas jam kaip dovana, bet tuo pačiu didžiausias išbandymas. Lygiagrečiai žmonijos atradimams, kolkas žengia ir sisteminis planetos naikinimas. Dabar vandenyne pražūtį sėja ne baisiausios audros, bet mirties mašinos skrodžiančios vandenyno dugną žvejybos tinklais su lyg katedromis. Dabar nepasotinamas žmogus tapo audra pačiam vandenynui, kur vietoje tobulos ekosistemos lieka tik kruvinas pėdsakas.
100 x 140 cm | acrylic on canvas | 2021 | private collection
When we talk about mythology and gods, the past time in story telling invokes in me the existent reality of those gods. Let’s say “Thunder had wife Žemyna and nine sons”. All of this sounds like events that happened a long time ago. What are all these gods doing now? Did Titans overtake Olympus?
I think that in our subconscious they are still very real and alive. Our ancestors and the whole continent was led by various gods for thousands of years, so the connection with them hasn’t disappeared anywhere.
In this picture is shown wakening Thunder/Zeus/Jupiter. It’s as if he turned into a mountain or a volcano. His blue portrait reflects stagnation and death. Although this bright, flowing, a marmalade- like lava says that the mountain is awakening, that it emits smoke into atmosphere and spits fire. There are three planets circling in the sky.
Culture, traditions and faith have been changing for thousands of years constantly. What do you think – is it possible for gods and goddesses to resurrect again in our culture? Once awaken, what would they awaken in us? Perhaps receiving serious help to solve global problems is indeed what’s needed now.
Contact for more details:
rolandas.zigonis@gmail.com
+370 699 33 026
Tas būtasis laikas kai kalba eina apie mitologiją ir dievus, man sukelia tų dievų egzitavimo realumą. Na tarkime “Perkūnas turėjo žmoną Žemyną ir devynis sūnus.”, išties skamba, kaip kadaise, seniai seniai nutikę įvykiai. Ką visi šie dievai veikia dabar? Negi Titanams visdlėto pavyko užimti Olimpą?
Manau mūsų pasamonėje jie vis dar tokie pat realūs ir gyvi, juk mūsų sentėviai ir visas žemynas buvo lydimas įvairiausių dievybių šitiek tūkstančių metų, ryšys su jais niekur nedingo.
Paveikslo vaizde bundantis griausmavaldis – Perkūnas/ Dziausas/ Jupiteris. Jis tarsi būtų pavirtęs kalnu ar ugnikalniu. Mėlynas jo atvaizdas atspindi sąstingį ir mirtį. Tačiau ryški, tekanti, į marmeladą panaši lava nusako, kad kalnas bunda, į atmosferą meta dūmus, spjaudosi ugnimi. Dangaus toliuose sukiojasi trys planetos.
Kultūra, papročiai, tikėjimas tūkstantmečių bėgyje nuolatos kinta, mainosi. Kaip manote ar įmanoma dievams ir deivėms vėl prisikelti? Ką jie patys atbudę pažadintų mumyse? Gal išties būtų smagu sulaukti rimtesnės pagalbos sprendžiant globalines problemas.
100 x 150 cm | acrylic on canvas | 2021 | private collection
“God didn’t go to waters, nor did he dive there. He got off at an island, and only this island and the view of this whole dry land is the place of a real existence. The sea, the lagoon and the rivers are only the background of a real life – the environment, which frames our world. Island is a model of organisation, order and safety, and its’ surrounding waters represent chaos, dusk, devilry, and signs of death.” Excerpt from the book by G. Beresnevičius “Lithuanian religion and mythology”.
Precisely in this text I found an explanation to a question- why octopus is raising waves. It seems that waters are organising everything in our world – the bottom of the ocean rise and become islands, a God’s palm, on which cities and lives develop. While at the same time that which was above the water, goes down to the bottom into oblivion.
Both the whole cycle and the its’ providers are neither bad nor good. Everything serves for one purpose – so that the life mechanism, the circle of life, would continue spinning. You live a life and after that you become like a seed or soil for the next life.
While painting this work of art, I got into the act of love between earth and water, when flood water revives the earth and awakens life within it. It is that spring rain with thunder, after which trees burst into greenery. Ah… the spring is here!
Contact for more details:
rolandas.zigonis@gmail.com
+370 699 33 026
“Dievas į vandenis nebrido, nenardė juose. Jis išlipo į salą, ir tik ta sala, visos sausumos provaizdis yra tikrosios egzistencijos vieta. Jūros, marios, upės tėra tikrojo gyvenimo fonas, aplinka, kuri įrėmina mūsų pasaulį. Sala yra organizacijos, tvarkos, saugumo modelis, o ją supantys vandenys – chaoso, sutemų, velniavų ir mirties ženklai.” Ištrauka iš G. Beresnevičiaus knygos “Lietuvių religija ir mitologija”.
Būtent šiame tekste radau paaiškinimą į įškilusį klausimą – kodėl aštunkojis kelia bangas. Vandenys atrodo viską organizuoja mūsų pasaulyje – vandenynų dugnai pakyla ir tampa salomis, dievo delnu ant kurio kyla miestai ir gyvenimai, kai tuo tarpu kas buvo virš vandens nugarma į gelmę užmarštin.
Tiek visas ciklas, tiek veikėjai jame nėra nei blogi nei geri, viskas tarnauja vienam tikslui, kad suktųsi ratas, kaip gyvybės mechanizmas. Gyveni gyvenimą ir poto tampi kaip sėkla ar dirva kitam gyvenimui.
Tapydamas šį kūrinį papuoliau į meilės aktą tarp žemės ir vandens, kai potvynių vanduo gaiviną žemelę ir prikelinėja gyvybę joje. Čia tas pavasarinis lietus su perkūnija po kurio medžiai sprogsta žaluma. Visiškas pavasaris.
100 x 150 cm | acrylic on canvas | 2021 | private collection
The journey in the other side did not end (see the story of the previous painting).
The boat wandered for several days without finding any shore – I was surrounded by a thick mist, there was nothing to lean on. My sight kept leaning towards the horizon, and the feeling whispered that I would not drift for long.
Through the fog of abstraction the face of a giant beast had appeared, at first it looked fearsome, but as I approached it became majestic. I’ve arrived to Lion’s well, which roared with a stream of water flowing from its mouth. It seemed like all the water starts to flow from here and all the animals do not run away from this lion, but opposite they come to this place to drink water straight from its mouth. I stopped here for a pause, to take a breath and look around. I saw the kingdom there far away with rolling planets nearby, the inner voice quietly stirred – see perspectives, but never forget the home.
I don’t know how many days I will stay here, but my nature of the discoverer is already looking to the horizon.
Contact for more details:
rolandas.zigonis@gmail.com
+370 699 33 026
Pasiplaukiojimas vandenimis anapus nesibaigė (žiūrėti praėjusio paveikslo istoriją).
Valtis pranykusi toliuose keletą dienų klaidžiojo niekaip nerasdama kranto – aplinka rodėsi miglota, neapibrėžta, nebuvo į ką akiai atsiremti. Žvilgsnis vis krypo horizonto link, o nuojauta kuždėjo, kad neteks ilgai dreifuoti.
Pradžioje kiek nedrąsiai, bet vėliau vis ryškiau ir ryškiau ėmė artėti krantas, pro abstrakcijos miglas ėmė rodytis gigantiško žvėries veidas, iš pradžių atrodė grėsimingai, bet priartėjus tapo didinga. Priplaukiau Liūto šaltinį, kuris riaumojo iš savo burnos tekančia vandens srove. Atrodė, kad visi vandenys prasideda tiesiog čia, o ir žvėrys nuo šio Liūto nededa į kojas, o atvirkščiai ateina atsigerti vandens iš pat jo burnos. Stabtelėjau ir aš atsikvėpti, pasižvalgyti.
Toliuose akiratin papuola karalystės įsirangiuosios tarp kalvų, su šalimais basiritinėjančiom planetom – matyk perspektyvas, bet niekada nepamiršk namų, tyliai sukuždėjo vidinis balsas.
Kiek dienų liksiu čia apsistojęs nežinau, bet atradėjo prigimtis jau dairosi į horizontą.
140 x 100 cm | acrylic on canvas | 2020 | private collection
What does the home of your inner child look like? Are the rooms in that house spacious enough to accommodate all the fun memories of the days when the sun was brighter and the snow was whiter, or at least it was snowing for Christmas? Are the corridors of the house wide enough for childhood games to unfold freely? Is there a place for childhood monster who made it possible to meet your courage for the first time? Maybe he is a true guard of home who must look beastly, but when you get to know him, he becomes so close.
Maybe this house even has a garden? So spacious that entire sea could fit in. It was so fun to spend time by the sea, playing in the sand, and watching sunsets in the evening… They trigger the imagination about the tired sun who has fallen to the sea.
We often push childhood memories to the side, because it is seems that they have stayed somewhere in the past – it looks like they are over. But they are so alive, just hanging in the space. The inner child lives in there. Let’s build a house out of them and let’s return, beyond the sunset in the sea.
This picture is for those who want to bring playfulness, spontaneity and creativity into their lives!
Contact for more details:
rolandas.zigonis@gmail.com
+370 699 33 026
Kaip atrodo namai kuriuose gyvena jūsų vidinis vaikas? Ar to namo kambariai pakankamai erdvūs, kad tilptų visi smagūs prisiminimai iš tų dienų, kai saulė buvo ryškesnė, o sniegas baltesnis, ar bent jau pasnigdavo Kalėdoms?
Ar namo koridoriai pakankamai platūs, kad vaikystės žaidimai galėtų nevaržomai rangytis? Ar juose yra vietos net tam vaikystės baubui, kuris leido susipažinti su drąsa pirmą kartą? Gal ištiesų jis namų sergėtojas, kuris ir turi atrodyti atgrąsus, bet jį pažinus pasidaro toks artimas.
Gal šis namas turi net sodą? Tokį kuris talpina ištisą jūrą. Juk taip būdavo smagu leisti laiką prie jūros, kapstantis smėlyje, o vakare saulėlydžiai… Kupini magijos jie užkuria vaizduotę apie užgesusią ir besiilsinčią saulę po to kai ji pliumptelna vandenin.
Dažnai nustumiam vaikystės prisiminimus į šoną, nes pasidaro gaila, kad jie kažkur praeityje ir pasiliko – pasibaigė. O jie tokie gyvi, tik pakibę erdvėje. Būtent juose ir gyvena vidinis vaikas.
Pastatykime iš jų namus ir sugįžkime į juos, ten anapus saulėlydžio jūroje.
Šis paveikslas tiems kurie nori įnešti žaismingumo, spontaniškumo ir kūrybiškumo į savo gyvenimą!
