Aštunkojis ir Dievo sodas

“Dievas į vandenis nebrido, nenardė juose. Jis išlipo į salą, ir tik ta sala, visos sausumos provaizdis yra tikrosios egzistencijos vieta. Jūros, marios, upės tėra tikrojo gyvenimo fonas, aplinka, kuri įrėmina mūsų pasaulį. Sala yra organizacijos, tvarkos, saugumo modelis, o ją supantys vandenys – chaoso, sutemų, velniavų ir mirties ženklai.” Ištrauka iš G. Beresnevičiaus knygos “Lietuvių religija ir mitologija”. Būtent šiame tekste radau paaiškinimą į įškilusį klausimą – kodėl aštunkojis kelia bangas. Vandenys atrodo viską organizuoja mūsų pasaulyje – vandenynų dugnai pakyla ir tampa salomis, dievo delnu ant kurio kyla miestai ir gyvenimai, kai tuo tarpu kas buvo virš vandens nugarma į gelmę užmarštin.

Tiek visas ciklas, tiek veikėjai jame nėra nei blogi nei geri, viskas tarnauja vienam tikslui, kad suktųsi ratas, kaip gyvybės mechanizmas. Gyveni gyvenimą ir poto tampi kaip sėkla ar dirva kitam gyvenimui.

Tapydamas šį kūrinį papuoliau į meilės aktą tarp žemės ir vandens, kai potvynių vanduo gaiviną žemelę ir prikelinėja gyvybę joje. Čia tas pavasarinis lietus su perkūnija po kurio medžiai sprogsta žaluma. Visiškas pavasaris.