Perkūno rūmai

Tikra istorija.

Pamačiau danguje šviečiančią olą. Ji atrodė kaip milžinškas urvas esantis debesyje, nuo kurio sklido šilta auksinė šviesa. Ech…kaip gi man šį urvą pasiekus? Smalsumas ir vaizduotė virto dviem sparnais ir kaip mat užlėkiau ant debesies kraštelio. Vos pamatęs gigantiškas griausmo arfas supratau – esu dievaičio Perkūno rūmuose. Tai galvojau įtūžęs švaistysis žaibais, sulaukęs nekviesto smalsautojo, bet Perkūnas pasirodė daug malonesnis nei jį vaizduoja dauguma pasakojimų. Matyt pasakoriai kitomis aplinkybėmis sutiko dievaitį. Neatrodė sutiktasis baisiai karingas ir rūstus, o kaip tik švelnių bruožų vyras maloniai sutiko susidomėjusį paukštelį.

Ir jei anksčiau būčiau pafantazavęs apie Perkūno rūmus, tai kiltų panašūs vaizdiniai į Mordorą iš Žiedų valdovo. O čia juk vieta iš kurios pavasarį Perkūnas griaustiniu ir lietumi pažadina žemę ir gyvybę. Čia sukaupta visa atmintis tos gyvasties kuri esti kiekviename kas gyva, gal būt dėl to lankantis rūmuose vis aplankydavo jausmas, kad čia jau buvau.

Šis paveikslas tai išpildytas pažadas dievaičiui Perkūnui ir tuo pačiu kaip bilietas sugrįžti į rūmus ir vėl, bet jau ne vienam, o su daugiau paukštelių.