110 x 130 cm | acrylic on canvas | 2024 | contact for price
60 x 130 cm | acrylic on canvas | 2025 | contact for price
80 x 120 cm | acrylic on canvas | 2024 | contact for price
160 x 110 cm | acrylic on canvas | 2024 | contact for price
110 x 160 cm | acrylic on canvas | 2023 | contact for price
110 x 140 cm | acrylic on canvas | 2024 | contact for price
110 x 130 cm | acrylic on canvas | 2023 | contact for price
190 x 250 cm | acrylic on canvas | 2024 | contact for price
190 x 250 cm | acrylic on canvas | 2024 | contact for price
110 x 130 cm | acrylic on canvas | 2024 | contact for price
190 x 250 cm | acrylic on canvas | 2024 | contact for price
100 x 150 cm | acrylic on canvas | 2021 | contact for price
This is the view of the storm happening in an ocean, when water is mixing with a sky, and rain’s gestures make the surface even more stormy. The bloody ocean is wandering like a wounded animal. Somewhere in the distance looks like it is brightening, but it is unknown if it is going to swim out.
Probably most of us realise about the scale of oceans as much as we have seen in a map or through a window in a plane. But what does it mean to find oneself in such an infinity of the Pacific Ocean? Swimming across it during a favourable wind takes 5-10 weeks. Thousands of years old inspiring stories about how the inhabitants of the Pacific ocean’s islands found new islands overcoming thousands of kilometres in a wavy unknown, reminds me of a contemporary human, who tries to overcome even bigger distance, only now in the space of a cosmos.
This wish to know, to expand the limits of our comprehension are those qualities that make human different in nature. Cleverness is like a gift for him, but at the same time it is the biggest trial. Along the humanity’s discoveries goes a systemic destruction of this planet. Now death in oceans is seeded not from terrible storms, but from death machinery, which dissects the bottom of the ocean with fishing nets as big as cathedrals. Now the insatiable human became the storm to the ocean itself, where what remains is only a bloody footprint instead of a perfect ecosystem.
Contact for more details:
rolandas.zigonis@gmail.com
+370 699 33 026
Audros vykstančios vendenyne vaizdas, kai vanduo maišosi su dangumi, o lietaus mostai dar labiau audrina paviršių. Blaškosi kruvinas vanenynas tarsi sužeistas žvėris. Kažkur tolyje lyg ir šviesėja, bet ar išplauks jis nežinia.
Turbūt daugelis apie vandenynų mąstelį galime nutuokti tiek, kiek esame matę žemėlapyje ar pro lėktuvo langą. Bet ką reiškia atsidurti tokioje vandens begalybėje Ramiajame vandenyje? Perplaukti jį pučiant palankiems vėjams užtrunka 5-10 savaičių. Įkvepiančios, kelių tūkstančių metų senumo istorijos kaip Ramiojo vandenyno salų gyventojai atrasdavo naujas salas įveikdami tūkstančius kilometrų banguota nežinia man primena šiuolaikinį žmogų kuris bando įveikti dar didesnius atstumus tik jau kosmoso erdvėje.
Tas noras pažinti, plėsti savo suvokimo ribas žmogų tarsi išskiria iš gamtos. Sumanumas jam kaip dovana, bet tuo pačiu didžiausias išbandymas. Lygiagrečiai žmonijos atradimams, kolkas žengia ir sisteminis planetos naikinimas. Dabar vandenyne pražūtį sėja ne baisiausios audros, bet mirties mašinos skrodžiančios vandenyno dugną žvejybos tinklais su lyg katedromis. Dabar nepasotinamas žmogus tapo audra pačiam vandenynui, kur vietoje tobulos ekosistemos lieka tik kruvinas pėdsakas.
100 x 150 cm | acrylic on canvas | 2023 | contact for price
110 x 160 cm (x2) | acrylic on canvas | 2023 | contact for price
100 x 140 cm | acrylic on canvas | 2020
Imagine the birth of the Sun. What gigantic cosmic processes took place. And all that we now call the world, or each other, once stirred and boiled there in molecular clouds. We started to shine and then we left for a journey to seek our own experience as the sun’s rays. The more diverse the experiences, the stronger it knit the Sun by allowing her to shine more and more. New rays spread, carrying in them a small reflection of the Sun.
And now when we look at sunrise or sunset the sense of longing appears. Maybe it reminds us about our home? And what to do with that own Sun that we carry? To plant and to grow, to plant and to grow…
The picture reveals both micro and macro cosmos and at the same time Sun of the painting transforms into a self-dividing cell or ovum in which new life begins to develop.
Contact for more details:
rolandas.zigonis@gmail.com
+370 699 33 026
Įsivaizduokite Saulės užgimimą. Kokie gigantiški kosminiai procesai įvyko. Ir visa tai ką dabar vadiname pasauliu ar vienas kitu, kadaise ten maišėsi ir virė molekuliniuose debesyse. Tada sušvitome ir kiekvienas kaip Saulės spindulys leidomės ieškoti savo patirties. Kuo patirtys buvo įvairesnės, tuo stipriau jos pynę Saulę taip leisdamos jai šviesti vis labiau ir labiau. Skleidėsi vis daugiau naujų spindulių, kurie savyje nešė po mažą Saulės atspindį.
Ir dabar kai žiūrime į saulėtekius ar saulėlydžius juk dažnai apima tas ilgesio jausmas. O gal jis primena mūsų namus? Tik ką daryti su ta sava Saule kurią vis nešame kiekvienas? Sodinti ir auginti, sodinti ir auginti…
Paveiksle atsiskleidžia tiek mikro tiek makro kosmosai ir ta pati Saulė virsta save dalinančia ląstele ar kiaušialąste, kurioje pradeda vystytis naują gyvybę.
100 x 140 cm | acrylic on canvas | 2021/2022 | contact for price
Sometimes you feel this unexplainable longing for home. For home, where it seems I haven’t even been. There are no reminders left about this home- no smells, no tiny reminder bits in the shadow of the memory, except for this longing feeling. And so I walk along sunsets, each time mingling with this longing, I dream and I build in the air this dream home in God’s garden. Interestingly, the Sun always reminds me of home. And in this canvas everything started precisely with the Sun. Its’ rays started laying out the whole composition and it swirled till I understood that I was in a nest. It is so warm and nice in those featherbeds of birds, but it is not enough to revive there once, you’ve got to get over yourself again, to cut through the shell body and to feel what the coolness means. While in a nest, I observe my parents- how they fly and live in the air. Their freedom is tempting and my nature is already talking about it. Holding on to father’s hand, I was afraid to leave home, I looked timidly to the disappearing mother’s face and asked, “why?” Just like for a small bird, embracing the unknown, the moment stretches in time, so for me the first flight was a real jump into unknown. And just as I got that this spirit of parents’ wings is leading me into unknown- I rose up. Limitless space of being, now I settled myself there.
Contact for more details:
rolandas.zigonis@gmail.com
+370 699 33 026
Kartais sukyla toks nenusakomas namų ilgesys. Namų kuriuose atrodo manęs net nebuvo. Nei kvapo nei jų aplinkos trupinėlio atminties šešėlyje neliko, apie šiuos namus primena tik ilgesio jausmas. Ir vaikštau aš saulėlydžiais, kaskart mindamas tuo ilgesiu, svajoju ir statau ore tą svajonių klėtelį Dievo sode.
Idomu, bet visada man apie namus primena Saulė, ir šioje drobėje viskas prasidėjo būtent nuo jos. Ji savo švaistykle pradėjo dėlioti visą kompoziciją ir sukosi tol kol supratau, kad esu lizdelyje.
Taip šilta ir gera tuose paukščių pataluose, bet juose vieno karto užgimti nepakanka, tenka ir vėl perlipti save, prasikalti pro kūnu tapusį kiautą ir pajusti ką reikšia vėsa.
Būdamas lizde stebiu tėvus, kaip jie skraido ir gyvena ore. Ir vilioja mane toji jų laisvė, apie ją jau kalba mano gamta.
Įsikibęs tėvo rankos bijojau palikti namus, nedrąsiai žvelgiau į tolstantį motinos veidą ir klausiau “kodėl?”.
Kaip mažam, nežinomybės apimtam paukšteliui akimirka ištįsta laike, taip ir man pirmasis skrydis buvo tikras šuolis į nežinią. Ir vos supratęs, kad toji tėvų sparnų dvasia, mane lydi joje – aš pakilau.
Bekraštė būties erdvė, dabar joje save įkurdinau.
